Korėjiečių deportacija Tarybų Sąjungoje
Korėjiečių deportacija Sovietų Sąjungoje – masinis prievartinis korėjiečių, gyvenusių SSRS Tolimuosiuose Rytuose, perkeldinimas į Vidurinės Azijos SSRS respublikas 1937 m. Šios etninės grupės deportacija buvo sumanyta 1926 m., pirmas bandymas atliktas 1930 m., įvykdyta 1937 m. Tai buvo pirmas etninės grupės perkėlimas Sovietų Sąjungoje.[1]
Deportavimas prasidėjo 1937 m. rugsėjį remiantis bendru SSRS LKT ir VKP(b) CK nutarimu Nr. 1428–326 „Apie gyventojų korėjiečių iškeldinimą iš Tolimųjų Rytų krašto pasienio rajonų“ (О выселении корейского населения из пограничных районов Дальневосточного края), kurį pasirašė Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas. Į numatytus Kazachstano ir Uzbekistano Taškento srities rajonus buvo iškeldintas 171 781 etninis korėjietis.[2]
Deportacija buvo aiškinama tuo, kad 1937 m. liepos 7 d. Japonijos kariuomenė įsiveržė į Kiniją, o Korėja tuo metu buvo Japonijos imperijos dalis. Represijas patyrė ir buvę projaponiškos Mandžuko valstybės piliečiai bei buvę Kinijos-Rytų geležinkelio linijos tarnautojai (1937 m. rugsėjo 20 d. NKVD įsakymas Nr. 00593).
Pagal 1983 m. gyventojų surašymo duomenis daugiausia SSRS piliečių korėjiečių (350 tūkst.) gyveno Uzbekistane. Suirus SSRS Uzbekistane nebuvo imtasi priemonių prievarta iškeldinti kokias nors tautas. Tačiau dalis Uzbekistane gyvenusių korėjiečių išvyko kitas šalis, tarp jų – į Rusiją ir Kazachiją.
Istorija redaguoti
Korėjiečiai imigrantai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose pasirodė XIX a. 6-tą dešimtmetį. XIX a. paskutinį dešimtmetį jie įgijo teisę tapti Rusijos imperijos pavaldiniais, pagal Rusijos-Korėjos sutartį, kuri nustatė šių šalių to meto piliečių padėtį.[3] Korėjiečiai migrantai, atsikėlę į Rusiją, vadino save Koryo Saram.[4] Į Rusijos Tolimuosius Rytus ėmė atsikelti vis daugiau laisvos žemės ieškančių korėjiečių valstiečių.[5] Korėjiečių imigracija itin sustiprėjo po 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo ir Japonijai ėmus valdyti Korėją.[6]
Apie 1930 m. korėjiečiai Sovietų Sąjungoje tapo viena didžiausių etninių mažumų pasienyje.
1917 m. Spalio revoliucijos metu Rusijoje gyveno apie 100 000 korėjiečių.[7] Rusijos pilietinio karo metu korėjiečiai daugiausiai rėmė bolševikus, iš dalies dėl to, kad „Japonijos priespauda Korėjoje ir japonų okupacinė kariuomenė Rusijos Tolimuosiuose Rytuose padarė korėjiečius jei ne bolševikais, tai bent bolševikų priešų priešais.“ [8] Korėjiečiai imigrantai ėmė pateikinėti prašymus suteikti besikuriančios RTFSR pilietybę. Dėl korėjiečių „politinio nepatikimumo“ įtarimų nedaug korėjiečių gaudavo pilietybę. Pvz., 1923 m. iš 6000 besikreipusiųjų pilietybę gavo 1300, 1924 m. – iš 4761 tik 1247.[9]
1917–1926 m. sovietinių korėjiečių gyventojų skaičius patrigubėjo iki beveik 170 000 žmonių. 1926 m. korėjiečiai sudarė daugiau kaip ketvirtį Vladivostoko regiono kaimo gyventojų. Pagal tuometinę SSRS etninę politiką Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, didžiausios korėjiečių bendruomenės teritorijoje, reikėjo kurti autonominę korėjiečių teritoriją (buvo siūloma Korėjos ATSR). Po to, kai SSRS vyriausybė patvirtino Žydų autonominės srities įkūrimą Birobidžane, Koryo Saram nariai kreipėsi su peticija įsteigti Tolimųjų Tytų korėjiečių nacionalinį rajoną. 1929 m. SSRS vyriausybė šį prašymą atmetė [10], nes vietiniai gyventojai rusai bijojo konkurencijos dėl žemės. Be to, norėtasi išlaikyti taikius santykius su imperatoriškąja Japonija.
Susidarė prieštaringa situacija. Iš vienos pusės, valstybė leido kurtis mažoms korėjiečių nacionalinėms teritorijoms, buvo kuriamos mokyklos su dėstomąja korėjiečių kalba, leidžiami laikraščiai korėjiečių kalba. Tai sudarė ryškų kontrastą, lyginant su padėtimi kitapus sienos, kur korėjiečiai kentėjo nuo japonų priespaudos. Iš kitos pusės, centrinė vyriausybė patvirtino 1926 m. gruodžio 6 d. priimtą slaptą planą perkelti pusę sovietinių korėjiečių į šiaurę nuo Chabarovsko dėl spėjamo jų nelojalumo Sovietų Sąjungai.
Šis perkeldinimo planas nebuvo vykdytas iki 1930 m. dėl įvairių politinių ir biudžetinių priežasčių. Pirmas pabandymas prievarta perkelti korėjiečius (išskyrus tuos, kurie aiškiai parodę savo lojalumą), šiauriau prasidėjo 1930 m. 1931 m., kai šie veiksmai buvo nutraukti, buvo perkelta apie 500 korėjiečių šeimų.[11]
Tai buvo pirmasis etninio valymo atvejis SSRS. Didesnio masto perkraustymai buvo sulaikyti iki 1937 m., nes būgštauta, kad Japonija tai gali palaikyti priežastimi karui (Casus belli).
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Otto Pohl, Ethnic cleansing in the USSR, 1937–1949, Greenwood Publishing Group, 1999, pp. 9–20; partially viewable on Google Books
- ↑ First deportation and the „Effective manager“ Archyvuota kopija 2009-06-20 iš Wayback Machine projekto., Novaya gazeta, by Pavel Polyan and Nikolai Pobol
- ↑ [Kim, German. "Koreans in Kazakhstan, Uzbekistan and Russia. " Tikrinta 2011 m. gegužės 4 d. <http://world.lib.ru/k/kim_o_i/a.shtml>.]
- ↑ [Kim, German. "Koreans in Kazakhstan, Uzbekistan and Russia. " Tikrinta 2011 m. gegužės 4 d. <http://world.lib.ru/k/kim_o_i/a.shtml>.]
- ↑ A.N. Li, Korean diaspora in Kazakhstan: Koryo saram Archyvuota kopija 2010-02-21 iš Wayback Machine projekto., Tikrinta 2008 m. lapkričio 5 d.
- ↑ [Kim, German. "Deportation of 1937 as Product of Russian and Soviet National Policy. " Tikrinta 2011 m. gegužės 4 d. <http://world.lib.ru/k/kim_o_i/dgt6rtf.shtml>.]
- ↑ [Kim, German. "Deportation of 1937 as Product of Russian and Soviet National Policy. " Tikrinta 2011 m. gegužės 4 d. <http://world.lib.ru/k/kim_o_i/dgt6rtf.shtml>.]
- ↑ [Diener, Alexander C. Homeland Conceptions and Ethnic Integration among Kazakhstan’s Germans and Koreans. Lewiston, N.Y.: E. Mellen, 2004.]
- ↑ [Kim, German. "Deportation of 1937 as Product of Russian and Soviet National Policy. " Tikrinta 2011 m. gegužės 4 d. <http://world.lib.ru/k/kim_o_i/dgt6rtf.shtml>.]
- ↑ [Lee, Jean Young. "Korean-Chinese Migration into the Russian Far East: A Human Security Perspective. " <http://srch.slav.hokudai.ac.jp/coe21/publish/no6_1_ses/chapter5_lee.pdf[neveikianti nuoroda]>.]
- ↑ Martin, Terry (1998). The Origins of Soviet Ethnic Cleansing. The Journal of Modern History 70 (4), 813–861.