Kopgalis
| Kopgalis | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto XX a. | ||
  Kopgalis |
||
| 55°43′01″š. pl. 21°06′07″r. ilg. / 55.717°š. pl. 21.102°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Klaipėdos miesto savivaldybė
| |
 Vikiteka |
Kopgalis | |
| Istoriniai pavadinimai | vok. Süderspitze | |
Kopgalis – Klaipėdos miesto teritorija, esanti į vakarus nuo miesto centro, šiauriausiame Kuršių nerijos nacionalinio parko gale, kur Kuršių marios jungiasi su Baltijos jūra.[2] Prie marių yra Pievų ragas, greta jo – delfinariumas, Jūrų muziejus-akvariumas (nuo 1979 m.), kiek piečiau – žvejo etnografinė sodyba, kapinaitės. Jūros pusėje – paplūdimiai. Toliau pietuose yra Smiltynė.
Etimologija redaguoti
Vietovė pavadinta nuo žodžių junginio kopų galas – tai yra šiauriausia Kuršių nerijos vietovė, čia baigiasi kopos.
Istorija redaguoti
Kopgalis atsirado dėl pustomo smėlio Kuršių nerijai ilgėjant šiaurės link. Nuo Kopgalio nupustomas smėlis užnešdavo Klaipėdos uosto laivakelį, tad 1733 m. buvo įrengtas 130 m ilgio pietinis molas, kuris turėjo apsaugoti Klaipėdos sąsiaurį nuo pustomo smėlio, bet jis audrų buvo sudaužytas.[3] Kopgalis nuolat nukentėdavo nuo Kuršių marių potvynio srovių ir bangų. XIX ir XX a. kelis kartus pertvarkytas, ilgintas, kopos želdintos.[3] Prasidėjus apželdinimo darbams ir statant tvirtovę, apie 1795 m., šalia esančios balasto aikštelės ėmė kurtis gyvenvietė (vok. Suderspitze). Šioje aikštelėje burlaiviai atsikratydavo balasto ir jo pasipildydavo, kad išlaikytų nepakrauto laivo stabilumą audringoje jūroje. Tik Prūsijos valdžiai suteikus dideles lengvatas, Kopgalyje apsigyveno pirmieji naujakuriai. 1821 m. čia jau stovėjo 7 sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo ir augino bulves. Tai tapo pirmąja poilsiaviete Kuršių nerijoje. Jau 1835 m. pajūryje įrengti vyrų ir moterų paplūdimiai,[4] iš Klaipėdos uosto į Kopgalį pradėjo kursuoti keltas.
1866 m. Kopgalyje pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ji apgriauta ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama. Po karo Kopgalis ištuštėjo. Tvirtovės vietoje nusprendus steigti jūrų muziejų, gyventojai buvo iškeldinti. Atstatymo ir restauracijos darbai užbaigti 1979 m., atidarytos pagrindinės jūrų muziejaus ekspozicijos. Prie marių kranto, senojo Kopgalio žvejų kaimo vietoje, pastatyta etnografinė pajūrio žvejo sodyba, greta jos – žvejybos laivų, pramoninės žūklės Lietuvoje pradininkų, aikštelė. 1994 m. atidarytas delfinariumas.
Gyventojai redaguoti
 | ||||
| 1861 m.[4] | 1871 m.[5] | 1885 m.[4] | ||
|---|---|---|---|---|
| 36 | 53 | 60 | ||
| 1905 m.[6] | 1910 m.[7] | - | ||
| 134 | 78 | - | ||
| ||||
Žymūs žmonės redaguoti
Kopgalio kapinaitėse palaidoti:
- pirmasis lietuvis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934),
- rašytojas Jonas Žilius-Jonila (1870–1932), Klaipėdos krašto gubernatorius 1925–1926 m.,
- istorikas, muziejininkas, rašytojas Aloyzas Každailis (1943–2018).
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 55.72 ir 21.10“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-12.
- ↑ 3,0 3,1 Kopgalis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Sereika 2021, p. 33.
- ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
- ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
- Kopgalis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 191 psl.
- Kopgalis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 372
- Kopgalis. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 674 psl.
Literatūra redaguoti
- Sereika, Remigijus (2021). Vadovas po Kuršių neriją (PDF). Vilnius: Didakta. ISBN 978-609-442-148-8.</ref>
Nuorodos redaguoti
- Kopgalio istorija Archyvuota kopija 2009-02-10 iš Wayback Machine projekto.