Kokandas (uzb. Qo‘qon, Қўқон) – miestas rytų Uzbekijoje, Ferganos vilajete, pietrytiniame Ferganos slėnio pakraštyje. Kokandas nutolęs 228 km į pietryčius nuo Taškento, 115 km į vakarus nuo Andižano ir 88 km į vakarus nuo Ferganos. Jį vadina „Vėjų miestu“, o kartais – „Šerno miestu“.

Kokandas
uzb. Qo‘qon, Қўқон
Chano rūmai
Kokandas
Kokandas
40°31′0″ š. pl. 70°56′0″ r. ilg. / 40.51667°š. pl. 70.93333°r. ilg. / 40.51667; 70.93333 (Kokandas)
Laiko juosta: (UTC+5)
Valstybė Uzbekijos vėliava Uzbekija
Vilajetas Ferganos vilajetas
Rajonas rajonas
Gyventojų (2022[1]) 259 700
Altitudė 409 m
Vikiteka Kokandas

Kokandas įsikūręs senovinių prekybos maršrutų sankryžoje, tarp dviejų svarbių kelių į Ferganos slėnį, kurių vienas veda į šiaurės vakarus – per kalnus į Taškentą, o kitas – į vakarus per Chudžandą. Taigi Kokandas yra svarbi Ferganos slėnio transporto kryžkelė.

Istorija redaguoti

 

Kokandas buvo įkurtas vėliausiai X a. ir dažnai minimas keliautojų, vykusių karavanais keliais tarp Indijos ir Kinijos. XIII a. Kokandą sugriovė mongolai.

Dabartinio miesto užuomazga – 1732 m., kai buvo pastatytas fortas, įkurtas senesnės tvirtovės Eski-Kurgano vietoje.

1740 m. miestas tapo Kokando chanato sostine.[2] Ši valstybė apėmė teritorijas nuo Kizilordos vakaruose iki Biškeko rytuose. Tuo metu Kokandas buvo svarbus religinis Ferganos slėnio centras, kuriame buvo daugiau nei 300 mečečių.

1876 m. Kokandą užgrobė Rusijos imperijos pajėgos ir pavertė jį Rusijos Turkestano dalimi. Miestas neteko politinės ir religinės svarbos.

Kokandas buvo trumpalaikės (1917–18 m.) antibolševikinės Autonominio Turkestano vyriausybės sostinė. Vėliau tapo naujai sukurtos Uzbekijos dalimi.

Tarybų Sąjungos sudėtyje Uzbekija išbuvo iki 1991 m. Atkūrus nepriklausomybę, Kokandas priklauso Uzbekijai.

Sportas redaguoti

  • Kokand 1912 futbolo klubas.
  • Kokando miesto stadionas, talpinantis 10 500 žiūrovų.

Šaltiniai redaguoti

  1. UZBEKISTAN, citypopulation.de
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 217

Nuorodos redaguoti