Vikipedija

Kogūrija

Kogūrija (kor. 고구려 = Goguryeo, handža: 高句麗) (taip pat Kogurio arba Gorjo (kor. 고려 = Goryeo, handža: 高麗)) – kogūrių valstybė[1], egzistavusi 37 m. pr. m. e.–668 m. e. m. laikotarpiu. Apėmė šiaurinę ir centrinę Korėjos pusiasalio bei pietinę ir centrinę Mandžiūrijos dalis. Kartu su Pekčės (kor. 백제 = Baekje, handža: 百濟) ir Šilos (kor. 신라 = Silla, handža: 新羅) karalystėmis, Kogūrija buvo viena iš Trijų Karalysčių Korėjoje.

Kogūrija
kor. 고구려 = Goguryeo
Buvusi Karalystė
37 m. pr. m. e. - 668
Location of {{{paprastas_pav}}}
Location of {{{paprastas_pav}}}
Kogurio (Goguryeo) 476 metais
Sostinė Džolbon 37 m. pr. m. e. - 3 m.

Gungne 3 m. - 427 m. Pchenjanas 427 - 668

Kalbos Kogurio korėjiečių kalba
Religija Budizmas, Šamanizmas
Politinė struktūra Buvusi Karalystė
Istorija
 - Įkūrimas 37 m. pr. m. e.
 - Kogurio - Sui dinastijos karai 598 – 614 m.
 - Kogurio - Tang dinastijos karai 645 – 668 m.
 - Pchenjano kritimas 668m.

Dabartinis Korėjos pavadinimas kilęs nuo viduramžių "Korio" valstybės, kurios pavadinimas savo ruožtu yra "Kogurio" trumpinys.

Remiantis „Trijų karalysčių metraščiu“, XII a. istoriniu šaltiniu, kurį Gorjo laikotarpiu sudarė rašytojas, generolas, konfucianistas mokslininkas Kim Pušikas, Kogūrijos karalystė buvo įkurta 37 m. pr. m. e., jos įkūrėjas – Džumongas (kor. 주몽 = Jumong), kitaip dar vadinamas Šventuoju karaliumi Dongmjongu (kor. 동명성왕 = Dongmyeong seongwang).

Didžiausią galią Kogūrija pasiekė IV a. pabaigoje, kai valdė plačias teritorijas Korėjos pusiasalio šiaurėje, Liaonino provinciją bei kalnuotuosius Girino provincijos Mandžiūrijoje rajonus. Prie Kogūrijos galios augimo prisidėjo kaimyninės Kinijos feodalinis susiskaldymas, kuris neleido Kinijos valdovams išlaikyti savo įtaką Korėjoje. Kogūrija buvo viena įtakingiausių to meto valstybių, kol 668 m. pralaimėjo jungtiniam Šilos ir Tang dinastijos aljansui. Po pralaimėjimo teritorija buvo padalyta tarp vėlesnių Šilos ir Balhės valstybių.

Istorija redaguoti

Įkūrimas redaguoti

Pirmasis istorinis Kogūrijos valdovas buvo Juri, kuris mirė 18 m.e.m. Pagal įvairias legendas valstybės įkūrėju laikomas Džumongas.

Ankstyviausias šaltinis, kuriame minimas Džumongas, yra Gvangeto stela, pastatyta IV a. Anot šios stelos, Džumongas įkūrė Kogūriją ir buvo pirmasis jos karalius. Gvangeto stela taip pat teigia, kad Džumongas buvo Bujo (kor. 부여 = Buyeo) karalystės princo ir upių dievo Habeko dukros sūnus.

Pagal „Trijų karalysčių metraštį“ Bujo (kor. 부여 = Buyeo) karalystės įkūrėjas ir dangaus dievo sūnus Hemosu (kor. 해모수 = Haemosu) buvo Džumongo tėvas. Jis nusileido iš dangaus traukiamas penkių drakonų karietos ir čia sutiko Džumongo motiną Juhvą (kor. 유화 = Yuhwa). Šaudydamas lanku berniukas pranoko visus, todėl gavo Džumongo vardą, kuris senąja Bujo kalba reiškė „įgudęs lankininkas“. Greitai Džumongas tapo karaliaus numylėtiniu taip užsitraukdamas tikrųjų karaliaus sūnų nemalonę. Bijodami, kad Džumongas gali kelti grėsmę jų padėčiai rūmuose, broliai nusprendė Džumongą nužudyti.

Jausdama grėsmę Juhva (kor. 유화 = Yuhwa) įspėjo sūnų ir paragino kuo greičiau išvykti iš Bujo (kor. 부여 = Buyeo). Vejamas kareivių jis pabėgo, bet kelią staiga pastojo upė. Tada jis sušuko: „Aš, dangaus dievo ir Habeko vaikaitis, atsiradau čia bėgdamas nuo Bujo kareivių. Dangaus ir žemės dievai, pasigailėkite manęs ir pastatykite man tiltą!“. Taip tarus, iš vandens pakilo vėžliai ir kitos būtybės ir suformavo tiltą. Džumongas jį perėjo ir toliau keliavo į pietus.

Po Godžiosono žlugimo, teritorija buvo pilna mažų atskirų klanų. Savo išskirtiniais sugebėjimais jis suvienijo klanus ir įkūrė Kogūrijos karalystę.

Ekspansija (I a.) redaguoti

 
Korėjos istorija
Įvykių chronologija
Godžiosonas
Ankstyvasis Samguk laikotarpis:
    Okdžio, Tonge, Bujo
Samguk laikotarpis:
    Šila, Pekčė, Kogūrija
Suvienytosios Šilos laikotarpis:
    Šila, Balhė
Vėlyvasis Samguk laikotarpis:
    Šila, Vėlyvoji Pekčė, Vėlyvoji Kogūrija
Korius
Džiosono dinastija
Korėjos imperija
Japonijos okupacija Korėjoje
Korėjos padalijimas:
    Pietų Korėja, Šiaurės Korėja
    Korėjos karas

Kogūrija atsirado iš įvairių jemekų (Yemaek) genčių sąjungos. Nauja valstybė greitai išplėtė savo įtaką už savo pradinės teritorijos – Hūno upės baseino. 53 m. Karalius Taejodae penkias gentis perorganizavo į penkis centralizuotai valdomus rajonus. Užsienio reikalus ir kariuomenę tvarkė karalius. Pradinė ekspansija aiškinama ekologiniu požiūriu: Centrinė, Pietų Mandžiūrija ir Šiaurės Korėja turi mažai dirbamos žemės. Po centralizacijos trūko maisto, tad buvo griebtasi karo žmonėms išmaitinti. Politiškai ir ekonomiškai užvaldant kaimynines gentis buvo galima iš jų tikėtis maisto, kuris buvo teikiamas kaip duoklė.[2]

Taejodae užkariavo Okdžo (Okjeo) gentis šiaurės rytų Korėjoje ir Dongye ir kitas gentis pietryčių Mandžiūrijoje. Po šių užkariavimų karalius pasijuto pakankamai stiprus, kad užpultų Kinijos Hanų dinastijos įkurtas vasalines valstybes Lelangą ir Siuantu, įrodydamas savo nepriklausomybę nuo jų.

Taejodae paliko užkariautų genčių vadus savo pareigose, bet jie turėjo atsiskaityti gubernatoriams, kurie buvo kraujo ryšiais susiję su valdančiąja dinastija. Gentims buvo uždėti dideli mokesčiai, o už juos buvo tęsiama Kogūrijos ekspansija į šiaurę ir vakarus. Nauji įstatymai kontroliavo aristokratiją ir valstiečius, o genčių vadai buvo vis labiau absorbuojami į centrinės valdžios aristokratiją. Karališkasis dvaras stabilizavosi, kai paveldėjimą iš brolio broliui pakeitė paveldėjimas į iš tėvo sūnui.[3]

Kogūrija greitai įsivėlė į karą su Liaodongo Hanų vasaline valstybe vakaruose ir turėjo perkelti sostinę prie Jalu upės.[4]

Kogūrijos-Vei karai redaguoti

Per suirutę, kuri kilo žlugus Hanų dinastijai, keturios vasalinės kinų valstybės Korėjoje tapo nepriklausomos ir valdomos karo vadų. Kadangi Kogūrija buvo jų apsupta, o karo vadai kėlė karinę grėsmę, buvo nuspręsta pagerinti santykius su nauja Cao Vei dinastija Kinijoje ir 220 m. nusiųsti duoklę. 238 m. Kogūrija oficialiai tapo Vei valstybės sąjungininke, kad sunaikintų Liaodongą.

Kai Vei užkariavo Liaodongą, sąjunga iširo ir Kogūrija užpuolė vakarinę Liaodongo dalį, o 244 m. Vei surengė atsakomąjį puolimą. Taigi 242 m. Kogūrija pradėjo karą Vei užpuldama kinų tvirtovę, kad nutrauktų kinų prieigą prie valdų Korėjoje. Atsakydama Vei įsiveržė ir nugalėjo Kogūriją, užėmė ir sunaikino Kogūrijos sostinę Hvandą.[5] Teigiama, kad Kogūrijos karalius Dongčeonas pabėgo į Okčo valstybę rytuose.[6] Vei vėl įsiveržė 259 m., bet buvo nugalėta prie Jangmaengoko.[7] Pasak Samguk sagi, Džungčeonas surinko 5 tūkst. elitinių raitelių ir nukirto galvas 8 tūkst. Vei karių.[8]

Atgimimas ir tolimesnė ekspansija redaguoti

 
Sėdintys budoss ir bodisatvos iš Vono-ri, Kogūrija.
 
Pabronzuota karūna iš Kogūrijos, kuri tikriausiai puošė bodisatvos paveikslą.

Per 70 metų Kogūrija atstatė savo sostinę ir pradėjo puldinėti Liaodongą, Lelangą ir Siuantu. Kai Kogūrijos įtaka pasiekė Liaodongo pusiasalį, buvo prijungta paskutinė vasalinė kinų valstybė Korėjoje Lelangas. Tai 313 m. padarė karalius Mičeonas taip užimdamas visą Šiaurės Korėją.[9] Šis užkariavimas užbaigė 400 metų kinų valdžią šiame regione.[10][11] Nuo tos akimirkos iki VII a. dėl Korėjos teritorijų varžėsi trys Korėjos karalystės.

Kogūrija buvo nugalėta IV a. valdant karaliui Gogugvonui. Tuo metu ikimongolinės šianbų gentys užėmė Šiaurės Kiniją.[10] 342 m. žiemą šianbiai iš buvusios Jan, valdomi Murongo klano, užėmė ir sunaikino Kogūrijos sostinę Hvandą. 50 tūkst. Kogūrijos vyrų ir moterų buvo paimti į nelaisvę kaip vergai, tarp jų karalienė ir karaliaus motina.[12] Gogugvonui pavyko pabėgti, bet motiną jis išvadavo tik po 13 metų. Taip pat šianbiai nuniokojo Buyeo valstybę 346 m., paskatindami joje gyvenusių korėjiečių migraciją į Korėją.[10] 371 m. Bekdžės karalius Geunčogas nužudė Gogugvoną Čidžango mūšyje ir nuniokojo vieną didžiausių Kogūrijos miestų Pchenjaną.[13]

Sosurimas, nužudyto karaliaus Gogugvono sūnus, pertvarkė šalies institucijas, kad ji būtų išvesta iš didelės krizės.[14] Siekdamas vidinio stabilumo ir įvairių užkariautų genčių suvienijimo, jis skelbė naujus įstatymus, paskelbė budizmą valstybine religija 372 m., įkūrė tautinį švietimo institutą, vadinamą Taehak (kor. 태학; handža: 太學).[15] Dėl patirtų pralaimėjimų šianbams ir Baekje Sosurimas įvedė karines reformas, kad to būtų išvengta ateityje.[14][16] Jo vidinės pertvarkos padėjo pagrindus Gvangaeto ekspancijai.[15] Jo įpėdinis ir Gvangaeto Didžiojo tėvas Gogukjangas įsiveržė į Vėlyvąją Jan valstybę 385 m. ir Baekje 386 m.[17][18]

Kogūrija naudojo savo armiją apsisaugoti nuo klajoklių ir juos išnaudoti kaip vasalus, pėstininkus, vergus. Tarp tokių klajoklių buvo Okjeo žmonės iš pusiasalio šiaurės rytinės dalies, Mohe žmonės Mandžiūrijoje, iš kurių kilo džurdžėnai.[19]

Galios zenitas (391–531 m.) redaguoti

 
Gvangaeto stelos fragmentas.

Kogūrija patyrė aukso amžių valdant Gvangaetui Didžiajam ir jo sūnui Jangsu.[20][21][22][23] Tuo metu Kogūrijai priklausė trys ketvirtadaliai Korėjos pusiasalio, dabartinio Seulo teritorija, beveik visa Mandžiūrija,[24] dalis Vidinės Mongolijos[25] ir Rusijos.[26] Archeologiniai įrodymai pagrindžia mintį, kad Kogūrija buvo nutolusi į vakarus daug toliau nei tikėtasi atradus jos tvirtovę Mongolijoje.[27][28][29]

 
Generolų kapas Džiane, buvusioje Kogūrijos sostinėje. Manoma, kad čia buvo palaidotas Gvangaetas ar Jangsu.

Gvangaetas Didysis (valdė 391–412 m.) buvo labai energingas karalius, atsimenamas dėl greitų Kogūrijos užkariavimų. Jis paskelbė eros pavadinimą Amžinas Džiaugsmas (kor. Yeongnak) taip sulygindamas Kogūriją su Kinijos dinastijomis.[24][15][30] Gvangaetas užkariavo 64 miestus su sienomis ir 1400 kaimų.[15][24][31] Vakaruose jis sunaikino kidanių gentis, įsiveržė į Vėlyvąją Jan, užkariavo Liaodongo pusiasalį.[15][24][30] Šiaurėje ir rytuose Kogūrija užėmė beveik visą Buyeo ir užkariavo sušenus, tungusų tautą, kuri buvo mandžiūrų ir džurdžėnų protėviai.[32] Pietuose Gvangaetas užkariavo Baekje, prisidėjo prie Gajos konfederacijos iširimo ir pavertė Šilą Kogūrijos vasale, kai apgynė ją nuo Baekje, Gajos ir Wa (dabar Japonija) sąjungos.[33] Taip Korėja buvo suvienyta, bet ta vienybė nebuvo stipri,[24][34] o Kogūrijos valdžia visoje Mandžūrijoje buvo tvirta.

Gvangaeto pergalės buvo aprašytos steloje, kurią jo sūnus Jangsu liepė iškalti ir pastatyti Džiano mieste dabartinėje Kinijoje.

Jangsu (valdė 413–491 m.) perkėlė sostinę į Pchenjaną 427 m., nes tai buvo tinkamesnis regionas klestinčiai sostinei.[35] Dėl šio perkėlimo Kogūrija suklestėjo ekonomiškai ir kultūriškai.[36] Jangsu tęsė tėvo užkariavimus Mandžūrijoje, o šiaurėje pasiekė Sungario upę. Jis įsiveržė į kidanių teritoriją, užpuolė didouju gentį su savo sąjungininkais žoužanais.[37] [24] Jis nugalėjo Baekje ir Šilą, iš abiejų gavo teritorijų. Jangsu valdė 79 metus iki 98 metų amžiaus[38] ir tai yra ilgiausias valdymas Rytų Azijos istorijoje.[39]

Jangsu įpėdinis Mundžamjeongas galutinai prijungė Buyeo. Tai buvo tolimiausia Kogūrijos ekspancija į šiaurę. Taip pat jis išlaikė įtaka Baekje ir Šilai, kidanių ir kitoms gentims.

Vidinė krizė (531–551 m.) redaguoti

Po aukso amžiaus VI a., Kogūrija palengva smuko. Anjangas, Mundžamjeongo įpėdinis, buvo nužudytas. Po jo valdžiusio brolio Anvono laikais aristokratija suskilo į frakcijas. Skilimas sustiprėjo, kai dvi aristokratų grupės į sostą pasiūlė skirtingus princus kol aštuonerių metų Jang-von buvo karūnuotas. Bet kova dėl valdžios nebuvo išspresta, nes atskilę valdytojai su privačiomis armijomis pasiskelbdavo nepriklausomais.

Pasinaudodami vidine suirute gok-tiurkai užkariavo šiaurinę Kogūrijos sritį V. šeštame dešimtmetyje. Tai nusilpnino Kogūrija, kuri kentėjo nuo pulietinio karo dėl įpėdinystės, o pietuose Šila ir Baekje sudarė sąjungą, kad užpultų Kogūriją.

VI a pabaigos ir VII a. karai redaguoti

551 m. Baekje ir Šila sudarė sąjungą, užpuolė Kogūriją ir užėmė Han upės slėnį, strategiškai svarbią sritį arti pusiasalio centro, svarbų žemės ūkio rajoną. Kai Baekje prarado daug karių puldama Kogūrijos tvirtoves, Šilos kariai, atvykę vėliau su pretekstu suteikti paramą, užpuolė ir užėmė visą slėnį 553 m. Supykęs dėl išdavystės Baekje karalius Seongas užpuolė Šilos vakarines sritis kitais metais, bet buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas.

Šis karas nusilpnino Baekje labiausiai, o Šila iškilo, nes gavo turtingą sritį su daug žmonių. Šila gavo priėjimą prie Geltonosios jūros, tad galėto tiesiogiai prekiauti ir palaikyti diplomatinius santykius su Kinijos dinastijomis. Tai paskatino literatūrinės kinų kultūros plitimą Šiloje. Stiprėjantys Šilos ir Kinijos santykiai turėjo katastrofiškų pasekmių Kogūrijai VII a.

 
Kogūrijos generolas Eulji Mundeok

Kogūrijos-Sui karai redaguoti

Dėl Kogūrijos ekspancijos kilo konfliktas su Sui dinastija. 598 Kogūrija puolė pirmoji, įsiverždama į Liaoksi provinciją.[40] Imperatorius Wendi atsakė puldamas sausuma ir jūra, bet tai baigėsi katastrofa Sui dinastijai.[41]

Pati nesėkmingiausia Sui kampanija prieš Kogūriją buvo 612 m., kai kinai mobilizavo 30 divizijų, tai yra apie 1 133 800 karių. Jie buvo išsidėstę palei Kogūrijos tvirtoves prie Liaohė upės, kol 9 divizijos, 305 000 karių, aplenkė pagrindinius įtvirtinimus ir patraukė link Kogūrijos sostinės Pchenjano, kad susitiktų su laivynu, kuris turėjo atgabenti pastiprinimą ir maistą. Tačiau Kogūrija nugalėjo kinų laivyną ir prie sostinės atvykę kariai neturėjo maisto ilgai apgulčiai. Sui kariai atsitraukė, bet korėjiečių generolas Eulji Mundeok surengė jiems pasalą netoli sostinės. Salsu mūšyje jie praardė užtvanką ir vanduo padalino kinų armiją ir atitvėrė atsitraukimo kelią. Teigiama, kad iš 305 000 karių tik 2700 grįžo į Kiniją.

613 ir 614 m. kampanijos buvo nutrauktos vos prasidėjusios. 613 m. kinų generolas Yang Xuangan sukilo prieš imperatorių Jang Jou. 614 m. Kogūrija pasiūlė paliaubas ir perdavė pas juos pabėgusį kinų generolą Husi Zheng, kuriam vėliau imperatorius Jang Jou įvykdė mirties bausmę. Imperatorius planavo dar vieną žygį 615 m., bet dėl prastėjančios Sui dinastijos situacijos nesugebėjo jo surengti. Dinastijai iškilo grėsmė dėl sukilimų ir nesėkmingų karų su Kogūrija. Sui provincijos atsisakė siųsti išteklius karui su korėjiečiais. Sui pralaimėjimai Korėjoje lėmė dinastijos žlugimą.[41][42][43]

Kogūrijos-Tangų karai redaguoti

 
Jeon Gaesomunas

642 m. žiemą Kogūrijos karalius Jeongnju išsigando didiko Jeon Gaesomuno didėjančios įtakos ir su pareigūnais surengė sąmokslą jį nužudyti.[44] Jeon Gaesomun sužinojo apie jų planus, įvykdė perversmą, nužudė karalių ir šimtą jo pareigūnų. Į sostą jis pasodino buvusio karaliaus sūnėną Go Jang, kuris valdė kaip karalius Bojang, bet visa valdžia buvo Jeon Gaesomuno, tapusio kariuomenės vadu, rankose. Jeon Gaesomunas elgėsi agresyviai su Šila ir Tangų dinastija. 643 m. spaudžiama Kogūrijos ir Baekje sąjungos, Šila paprašė kinų pagalbos. 644 m. Tangų dinastija pradėjo ruoštis karui su Kogūrija.[44]

645 m. imperatorius Tang Taizongas, norėjęs asmeniškai nugalėti Kogūriją ir pasiekti pergalę, kas nepavyko imperatoriui Jang Jou, pats vadovavo armijai. Kinai užėmė daug tvirtovių, įskaitant labai svarbią Liaojange, ir nugalėjo pakeliui sutiktas Kogūrijos pajėgas. Ansi miestas (dabar Haichengas) buvo paskutinė svarbi tvirtovė Liaodongo pusiasalyje. Kinai ją apgulė, bet jos generolas (spėjama Jang Manchunas) sustabdė Tangų pajėgas ir artėjant žiemai Taizongas atsitraukė. Kampanija buvo nesėkminga kinams, nors Ansi apgultis tęsėsi 60 dienų.[45] Taizongas įsiveržė 647 ir 648 m., bet buvo abu kartus nugalėtas.[46][47][48][49][50]

Taizongas ruošė naują žygį 649 m., bet vasarą mirė nuo ligos, kuria tikriausiai susirgo Korėjoje. Jo sūnus imperatorius Tang Gaozongas tęsė karą su Kogūrija. Šilos karaliaus Mujeolo pasiūlymu, Tangų dinastija ir Šila iš pradžių užėmė Baekje 660 m., o tada nukreipė dėmesį į Kogūriją.[51] Gaozongui taip pat nepavyko nugalėti Jeon Gaesomuno vadovaujamos Kogūrijos.[51][52] Viena didžiausių jo pergalių buvo 662 m. Sasu mūšyje, kur kinų pajėgos buvo nugalėtos, o generolas Pang Ksiaotai ir trylika jo sūnų nužudyti.[53][54] Tangų dinastija nenugalėjo Kogūrijos, kol Jeon Gaesomunas buvo gyvas.[55]

Žlugimas redaguoti

666 m. vasarą Jeon Gaesomunas mirė nuo natūralių priežasčių, Kogūrijoje kilo kova dėl valdžios tarp jo sūnų ir jaunesnio brolio.[56] Iš pradžių jo įpėdiniu užimti naujai sukurtą Dae Mangniji postą tapo jo sūnus tapo Jeon Namsaengas. Jam išvykus į turą po Kogūrija pasklido gandai, kad jis ketina nužudyti savo brolius Jeon Namgeoną ir Jeon Namsaną, kuriuos paliko atsakingus už sostinę Pchenjaną. Kitas gandas teigė, kad broliai sostinėje planuoja maištą prieš Jeon Namsaengą. Kai vyresnysis brolis pasiuntė kelis sau ištikimus pareigūnus ištirti situaciją sostinėje, Jeon Namgeonas juos suėmė ir pasiskelbė Dae Mangniji. Jis įtikino karalių Bojangą įsakyti suimti vyresnyjį brolį. Nuo dėdžių pabėgęs Jeon Namsaengo sūnus Jeon Heonseong kreiptis pagalbos į kinus. Imperatorius Tang Gaozongas šitoje kovoje įžvelgė galimybę sau ir pasiuntė armiją sunaikinti Kogūriją. Per kova dėl valdžios Jeon Gaesomuno jaunesnysis brolis perėjo į Šilos pusę.[56]

667 m. kinų armija persikėlė per Liaohė upę ir užėmė Šin tvirtovę (dabar Fušunas). Po to Jeon Namgeonas kontratakavo ir iš pradžių kinai negalėjo persikelti per Jalu upė dėl didelio pasipriešinimo nepaisant visos įmanomos Jeon Namsaengo pagalbos.[56] 668 m. pavasarį imperatorius Gaozongas nukreipė dėmesį į Šiaurės Kogūrijos miestus ir užėmėsvarbų Buyeo (kin. 扶餘) miestą. 668 m. rudenį kinai persikėlė per Jalu upė ir kartu su Šilos armija apgulė sostinę Pchenjaną.

Jeon Namsanas ir karalius Bojangas pasidavė, bet Jeon Namgeonas priešinosi vidiniame mieste, kol jo generolas vienuolis Šin Seongas jį išdavė ir įleido kinus į vidinį miestą. Jeon Namgeonas bandė nusižudyti, bet buvo išgydytas. Tai buvo Kogūrijos pabaiga, ji buvo prijungta prie Tangų imperijos. Ksue Rengui tapo atsakingu už buvusią Kogūriją kaip generolas protektorius. Kova dėl valdžios po Jeon Gaesomuno mirties buvo pagrindinė Kogūrijos žlugimo priežastis, nes ji sukėlė skilimą, išdavystes ir smarkiai demoralizavo.[57] Šilos pagalba buvo neįkainojama, nes ji galėjo užpulti Kogūriją iš priešingos pusės, teikė logistinę ir karinę paramą.[57]

Tangų valdžiai Kogūrijoje buvo smarkiai priešinamasi, tad 669 m. dalis jos gyventojų buvo perkelti tarp Jangdzės ir Hvaihės upių, taip pat į pietus nuo Činlingo, į vakarus nuo Čangano. Kai kurie Kogūrijos gyventojai įstojo į Tangų armiją, pvz.: Go Sagye ir jo sūnus Gao Xianzhi.

Po 668 m. Šila nuolat turėjo priešintis kinų įtakai pusiasalyje ir jautė nuoskaudą, kad negavo Kogūrijos teritorijų. Tai baigėsi Šilos-Tangų karu, po kurio Šila gavo visas žemes į pietus nuo Tedongano upės.

Atgimimo judėjimas redaguoti

Po 668 m. Kogūrijos žmonės sukilo prieš Tangų dinastiją ir Šilą. Tarp sukilėlių buvo Geom Mojam, Dae Jung-sang ir keli garsūs generolai. Tangų dinastijai nepavyko įkurti Kogūrijoje vasalinių valstybių. 677 m. kinai paskyrė Bojangą vienos iš tokių valstybių „karaliumi“, bet jis vis kurstė maištus prieš kinus, bandydamas atgaivinti Kogūriją, sudarė sąjungą su Mohės gentimis. 681 m. jis buvo ištremtas į Sičuaną, kur mirė kitais metais.

Tangų įkurtą protektoratą valdė Bojango įpėdiniai, kurie pasiskelbė nepriklausomais per An Lušano ir iš Kogūrijos kilusio generolo Li Zhengji sukilimus. Balhė prijugė protektoratą valdant karaliui Seonui.

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Kogūrija, Visuotinė Lietuvių Enciklopedija, vle.lt
  2. ↑ 'Gina L. Barnes', „State Formation in Korea“, 2001 Curzon Press, page 22'
  3. ↑ 'Ki-Baik Lee', „A New History of Korea“, 1984 Harvard University Press, page 36'
  4. ↑ 'Gina L. Barnes', „State Formation in Korea“, 2001 Curzon Press, page 22-23'
  5. ↑ Charles Roger Tennant (1996). A history of Korea (illustrated leid.). Kegan Paul International. p. 22. ISBN 978-0-7103-0532-9. Nuoroda tikrinta 9 February 2012. „Wei. In 242, under King Tongch'ŏn, they attacked a Chinese fortress near the mouth of the Yalu in an attempt to cut the land route across Liao, in return for which the Wei invaded them in 244 and sacked Hwando.“
  6. ↑ 'Gina L. Barnes', „State Formation in Korea“, 2001 Curzon Press, page 23'
  7. ↑ Injae, Lee; Miller, Owen; Jinhoon, Park; Hyun-Hae, Yi (2014-12-15). Korean History in Maps (anglų). Cambridge University Press. p. 30. ISBN 9781107098466. Nuoroda tikrinta 10 October 2016.
  8. ↑ Kim Bu-sik. Samguk Sagi. 17. „十二年冬十二月王畋于杜訥之谷魏將尉遲楷名犯長陵諱將兵來伐王簡精騎五千戰於梁貊之谷敗之斬首八千餘級“
  9. ↑ 'Ki-Baik Lee', „A New History of Korea“, 1984 Harvard University Press, page 20
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 Tennant, Charles Roger (1996). A History of Korea (anglų). Routledge. p. 22. ISBN 9780710305329. Nuoroda tikrinta 10 October 2016. „Soon after, the Wei fell to the Jin and Koguryŏ grew stronger, until in 313 they finally succeeded in occupying Lelang and bringing to an end the 400 years of China's presence in the peninsula, a period sufficient to ensure that for the next 1,500 it would remain firmly within the sphere of its culture. After the fall of the Jin in 316, the proto-Mongol Xianbei occupied the North of China, of which the Murong clan took the Shandong area, moved up to the Liao, and in 341 sacked and burned the Koguryŏ capital at Hwando. They took away some thousands of prisoners to provide cheap labour to build more walls of their own, and in 346 went on to wreak even greater destruction on Puyŏ, hastening what seems to have been a continuing migration of its people into the north-eastern area of the peninsula, but Koguryŏ, though temporarily weakened, would soon rebuild its walls and continue to expand.“
  11. ↑ Chinul (1991). Buswell, Robert E. (red.). Tracing Back the Radiance: Chinul's Korean Way of Zen. Translated by Robert E. Buswell (abridged leid.). University of Hawaii Press. p. 3. ISBN 978-0824814274. Nuoroda tikrinta 22 April 2014.
  12. ↑ Chinul (1991). Buswell, Robert E. (red.). Tracing Back the Radiance: Chinul's Korean Way of Zen. Translated by Robert E. Buswell (abridged leid.). University of Hawaii Press. p. 4. ISBN 978-0824814274. Nuoroda tikrinta 22 April 2014.
  13. ↑ Encyclopedia of World History, Vol I, P464 Three Kingdoms, Korea, Edited by Marsha E. Ackermann, Michael J. Schroeder, Janice J. Terry, Jiu-Hwa Lo Upshur, Mark F. Whitters, ISBN 978-0-8160-6386-4.
  14. ↑ 14,0 14,1 Kim, Jinwung (2012-11-05). A History of Korea: From "Land of the Morning Calm" to States in Conflict (anglų). Indiana University Press. p. 34. ISBN 978-0253000781. Nuoroda tikrinta 10 October 2016.
  15. ↑ 15,0 15,1 15,2 15,3 15,4 Yi, Ki-baek (1984). A New History of Korea (anglų). Harvard University Press. pp. 38–40. ISBN 9780674615762. Nuoroda tikrinta 11 October 2016.
  16. ↑ 'William E. Henthorn', „A History of Korea“, 1971 Macmillan Publishing Co., page 34
  17. ↑ „국양왕“. KOCCA. Korea Creative Content Agency. Nuoroda tikrinta 11 October 2016.
  18. ↑ „Kings and Queens of Korea“. KBS World Radio. Suarchyvuotas originalas 2016-10-24. Nuoroda tikrinta 10 October 2016.
  19. ↑ Tennant, Charles Roger (1996). A History of Korea (anglų). Routledge. pp. 21–22. ISBN 9780710305329. Nuoroda tikrinta 10 October 2016.
  20. ↑ Yi, Hyŏn-hŭi; Pak, Sŏng-su; Yun, Nae-hyŏn. New history of Korea (anglų). Jimoondang. p. 201. ISBN 9788988095850. "He launched a military expedition to expand his territory, opening the golden age of Goguryeo. "
  21. ↑ Hall, John Whitney. The Cambridge History of Japan (anglų). Cambridge University Press. p. 362. ISBN 9780521223522. Nuoroda tikrinta 29 July 2016.
  22. ↑ Embree, Ainslie Thomas. Encyclopedia of Asian history (anglų). Scribner. p. 324. ISBN 9780684188997. Nuoroda tikrinta 29 July 2016.
  23. ↑ Cohen, Warren I. East Asia at the Center: Four Thousand Years of Engagement with the World (anglų). Columbia University Press. p. 50. ISBN 9780231502511. Nuoroda tikrinta 29 July 2016.
  24. ↑ 24,0 24,1 24,2 24,3 24,4 24,5 Kim, Jinwung (2012). A History of Korea: From "Land of the Morning Calm" to States in Conflict (anglų). Bloomington, Indiana: Indiana University Press. pp. 35–36. ISBN 978-0253000781. Nuoroda tikrinta 15 July 2016.
  25. ↑ Tudor, Daniel. Korea: The Impossible Country: The Impossible Country (anglų). Tuttle Publishing. ISBN 9781462910229. Nuoroda tikrinta 15 July 2016.
  26. ↑ Kotkin, Stephen; Wolff, David. Rediscovering Russia in Asia: Siberia and the Russian Far East: Siberia and the Russian Far East (anglų). Routledge. ISBN 9781317461296. Nuoroda tikrinta 15 July 2016.
  27. ↑ 김운회. „한국과 몽골, 그 천년의 비밀을 찾아서“. Pressian. Korea Press Foundation. Nuoroda tikrinta 11 October 2016.
  28. ↑ 成宇濟. „고고학자 손보기 교수“. 시사저널. Suarchyvuotas originalas 13 March 2018. Nuoroda tikrinta 11 October 2016.
  29. ↑ „[초원 실크로드를 가다](14)초원로가 한반도까지“. 경향신문. The Kyunghyang Shinmun. Nuoroda tikrinta 11 October 2016.
  30. ↑ 30,0 30,1 Kim, Djun Kil. The History of Korea, 2nd Edition (anglų). ABC-CLIO. p. 32. ISBN 9781610695824. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  31. ↑ Szczepanski, Kallie. (2011). Inscription from Gwanggaeto the Great’s Stele Nuoroda tikrinta from September 18, 2011, from „Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2011-10-16. Nuoroda tikrinta 2011-09-18.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
  32. ↑ Walker, Hugh Dyson. East Asia: A New History (anglų). AuthorHouse. p. 137. ISBN 9781477265161. Nuoroda tikrinta 4 August 2016. „He also conquered Sushen tribes in the northeast, Tungusic ancestors of the Jurcid and Manchus who later ruled Chinese "barbarian conquest dynasties" during the twelfth and seventeenth centuries.“Šablonas:Self-published source
  33. ↑ Lee, Peter H.; Ch'oe, Yongho; Kang, Hugh H. W. Sources of Korean Tradition: Volume One: From Early Times Through the Sixteenth Century (anglų). Columbia University Press. pp. 25–26. ISBN 9780231515313. Nuoroda tikrinta 21 October 2016.
  34. ↑ „Kings and Queens of Korea“. KBS World Radio. Korea Communications Commission. Suarchyvuotas originalas 28 August 2016. Nuoroda tikrinta 7 October 2016.
  35. ↑ Lee, Ki-Baik (1984). A New History of Korea. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. pp. 38–40. ISBN 978-0674615762. "This move from a region of narrow mountain valleys to a broad riverine plain indicates that the capital could no longer remain primarily a military encampment but had to be developed into a metropolitan center for the nation’s political, economic, and social life. "
  36. ↑ Kim, Jinwung (2012-11-05). A History of Korea: From "Land of the Morning Calm" to States in Conflict (anglų). Indiana University Press. p. 36. ISBN 978-0253000781. Nuoroda tikrinta 15 July 2016. "Because Pyongyang was located in the vast, fertile Taedong River basin and had been the center of advanced culture of Old Chosŏn and Nangnang, this move led Koguryŏ to attain a high level of economic and cultural prosperity. "
  37. ↑ 한나절에 읽는 백제의 역사 (korėjiečių). ebookspub(이북스펍). 2014-10-04. ISBN 9791155191965. Nuoroda tikrinta 16 November 2016.
  38. ↑ Lee, Ki-Baik (1984). A New History of Korea. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. pp. 38–40. ISBN 978-0674615762.
  39. ↑ Walker, Hugh Dyson (2012 m. lapkričio mėn.). East Asia: A New History (anglų). AuthorHouse. p. 137. ISBN 9781477265161. Nuoroda tikrinta 29 July 2016.
  40. ↑ Yi, Ki-baek (1984). A New History of Korea (anglų). Harvard University Press. p. 47. ISBN 9780674615762. Nuoroda tikrinta 16 November 2016.
  41. ↑ 41,0 41,1 White, Matthew (2011-11-07). Atrocities: The 100 Deadliest Episodes in Human History (anglų). W. W. Norton & Company. pp. 78–79. ISBN 9780393081923. Nuoroda tikrinta 16 November 2016.
  42. ↑ Bedeski, Robert (2007-03-12). Human Security and the Chinese State: Historical Transformations and the Modern Quest for Sovereignty (anglų). Routledge. p. 90. ISBN 9781134125975. Nuoroda tikrinta 16 November 2016.
  43. ↑ Ebrey, Patricia Buckley; Walthall, Anne; Palais, James B. (2013). East Asia: A Cultural, Social, and Political History, Volume I: To 1800 (anglų). Cengage Learning. p. 106. ISBN 978-1111808150. Nuoroda tikrinta 16 November 2016.
  44. ↑ 44,0 44,1 Graff, David (2003-09-02). Medieval Chinese Warfare 300-900 (anglų). Routledge. p. 196. ISBN 9781134553532. Nuoroda tikrinta 3 November 2016.
  45. ↑ Yi, Ki-baek (1984). A New History of Korea (anglų). Harvard University Press. p. 48. ISBN 9780674615762. Nuoroda tikrinta 2 November 2016.
  46. ↑ Kim, Jinwung (2012-11-05). A History of Korea: From "Land of the Morning Calm" to States in Conflict (anglų). Indiana University Press. p. 50. ISBN 978-0253000781. Nuoroda tikrinta 2 August 2016.
  47. ↑ Ebrey, Patricia Buckley; Walthall, Anne; Palais, James B. (2013). East Asia: A Cultural, Social, and Political History, Volume I: To 1800 (anglų). Cengage Learning. p. 106. ISBN 978-1111808150. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  48. ↑ Tucker, Spencer C. (2009-12-23). A Global Chronology of Conflict: From the Ancient World to the Modern Middle East [6 volumes]: From the Ancient World to the Modern Middle East (anglų). ABC-CLIO. p. 406. ISBN 9781851096725. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  49. ↑ Chen, Jack Wei (2010). The Poetics of Sovereignty: On Emperor Taizong of the Tang Dynasty (anglų). Harvard University Press. p. 43. ISBN 9780674056084. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  50. ↑ Guo, Rongxing (2009-08-29). Intercultural Economic Analysis: Theory and Method (anglų). Springer Science & Business Media. p. 42. ISBN 9781441908490. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  51. ↑ 51,0 51,1 Ring, Trudy; Watson, Noelle; Schellinger, Paul (2012-11-12). Asia and Oceania: International Dictionary of Historic Places (anglų). Routledge. p. 486. ISBN 9781136639791. Nuoroda tikrinta 16 July 2016.
  52. ↑ Injae, Lee; Miller, Owen; Jinhoon, Park; Hyun-Hae, Yi (2014-12-15). Korean History in Maps (anglų). Cambridge University Press. p. 29. ISBN 9781107098466. Nuoroda tikrinta 4 August 2016.
  53. ↑ 이희진. 옆으로 읽는 동아시아 삼국지 1 (korėjiečių). EASTASIA. ISBN 9788962620726. Nuoroda tikrinta 4 November 2016.
  54. ↑ „통일기“. 한국콘텐츠진흥원. Korea Creative Content Agency. Nuoroda tikrinta 4 November 2016.
  55. ↑ 김용만. 고구려의발견: 새로쓰는고구려문명사 (korėjiečių). 바다출판사. p. 486. ISBN 9788987180212. Nuoroda tikrinta 4 November 2016.
  56. ↑ 56,0 56,1 56,2 Yi, Ki-baek. A New History of Korea (anglų). Harvard University Press. p. 67. ISBN 9780674615762. Nuoroda tikrinta 2 August 2016.
  57. ↑ 57,0 57,1 Graff, David. Medieval Chinese Warfare 300-900 (anglų). Routledge. p. 200. ISBN 9781134553532. Nuoroda tikrinta 6 November 2016.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kogūrija&oldid=7191878"