Klušino mūšis

Klušino mūšis
Klušino mūšis (Simono Bogušovičiaus paveikslas)
Data 1610 m. liepos 4 d. Vieta Klušino į rytus nuo Viazmos Rezultatas Abiejų Tautų Respublikos pergalė
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika	Rusijos carystė Švedija
Vadovai ir kariniai vadai
Stanislovas Žolkievskis	Dmitrijus Šuiskis Jakob de la Gardie
Pajėgos
7000 2 patrankos	30000 rusų 5000–7000 švedų

Klušino mūšis – Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos kariuomenių mūšis, vykęs 1610 m. liepos 4 d. prie Klušino į rytus nuo Viazmos (dab. Smolensko sritis) per 1605–1618 ATR-Maskvos karą.

1609 m. rugsėjį ATR kariuomenė, vadovaujama Zigmanto Vazos, įsiveržė į Rusiją ir apgulė Smolenską. Rusijos caras, Vasilijus Šuiskis, Smolenskui gelbėti suorganizavo žygį (apie 30 000 žm.), kurį rėmė Jakobo de la Gardie vadovaujami švedai (apie 5000-7000 žm.). ATR priešininkui sulaikyti pasiuntė apie 7000 karių, vadovaujamų Stanislovo Žolkievskio. 1610 m. birželio 4 d. – kariuomenės susirėmė ties Klušino kaimu. Mūšis pasibaigė įspūdinga Respublikos pergale, nors rusų pusė ir turėjo didžiulę kiekybinę persvarą.

Mūšis

Mūšio metu perimta maskvėnų vėliava, priklausiusi caro Vasilijaus Šuiskio pajėgoms

Klušino mūšis – XVII a. graviūra

Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, su 6556 raiteliais (iš jų 5556 husarai), vadovaujant Lenkijos lauko etmonui Stanislovui Žolkievskiui po naktinio žygio, prieš pat aušrą pasiekė Maskvos-Švedų stovyklą. Maskvos kariuomenę sudarė apie 30 000 žmonių. Jai vadovavo Dmitrijus Šuiskis. Švedijos kariuomenė, vadovaujama Jakobo de la Gardie, turėjo apie 5000-7000 žmonių. S. Žolkievskis negalėjo pilnai išnaudoti netikėtumo faktoriaus. Kad pasiektų priešo stovyklą dar turėjo įveikti jų kelyje esantį palisadą ir nedidelį kaimą. Švintant, kol S. Žolkievskio vyrai išmušė tarpus palisade ir padegė kaimą, Maskvos ir švedų pajėgos pradėjo išsidėstymą. Pirmiausia buvo atakuoti Maskvos raiteliai dešiniajame flange. Atlikti puolimo iš šono nebuvo galimybės. Buvo atakuojama tiesiog iš priekio. Kai kurie daliniai puolė net 8 ar 10 kartų. Palisadas buvo tik dalinai išardytas, kas labai trukdė husarų puolimui. Pro tarpus glaudžioje rikiuotėje tilpo tik 10 žirgų, dėl ko husarai negalėjo pulti jiems įprastoje plačioje formuotėje. Švedų pėstininkai su šautuvais, buvo apsaugoti palisado ir jų puolimas pareikalavo daug nuostolių. Nepaisant to Maskvos raiteliai pradėjo krikti. D. Šuiskis įsakė pulti Jakobo de la Gardie kavalerijai. Tačiau raitelių taktika prijojus iššauti ir apsisukus vietoje atsitraukti naujam užsitaisymui baigėsi katastrofa. Lenkų husarai sutriuškino junginį puldami ietimis jų atsitraukimo momentu.

Maskvos kavalerija pradėjo bėgti. Kaip tik tuo metu į mūšį atvyko kelyje užtrukęs nedidelis S. Žolkievskio pėstininkų būrys ir jų dvi patrankos. Patrankų ugnis išmušė tarpus palisade ir patyrus nuostolių privertė atsitraukti ten įsitvirtinusius švedų samdinius pėstininkus. Švedų kavalerijai kartu su vadais pabėgus iš mūšio lauko, pėstininkai atsitraukė į įtvirtintą stovyklą. Apleisti savo vadų ir Maskvos, pavieniui ar grupėmis, švedų samdiniai pradėjo perbėginėti į ATR pusę. Kai švedų vadai grįžo, buvo jau per vėlu. Jie buvo priversti derėtis dėl pasidavimo.

Pergalė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei atvėrė kelią į Maskvą. Jau rugpjūčio 27 d. S. Žolkievskis susitarė su Rusijos bojarinais, vadinamąja Septynių bojarinų vyriausybe, kad Rusijos caru taps Abiejų Tautų Respublikos valdovo sūnus Vladislovas Vaza.