Kipro karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kipro karalystė (pranc. Royaume de Chypre, gr. Βασίλειον τῆς Κύπρου) – krikščionių karalystė Kipro saloje, egzistavusi tarp 1192 ir 1489 m. Ji buvo valdoma prancūziškos kilmės Luzinjanų dinastijos. Nuo 1361 m. valdė ne tik Kipro salą bet ir keletą valdų Mažojoje Azijoje: Antaliją (iki 1373) bei Koriką (iki 1448).
| Royaume de Chypre Βασίλειον τῆς Κύπρου Kipro karalystė | |||||
| Kryžiuočių valstybė Mameliukų vasalas (1426-1489) | |||||
| |||||
| |||||
| Sostinė | Nikosija | ||||
| Valdymo forma | Feodalinė monarchija | ||||
| Karaliai | |||||
| 1192–1194 (pirmasis) | Gvidas iš Luzinjano | ||||
| 1474–1489 (paskutinė) | Catherine Cornaro | ||||
| Era | Viduramžiai | ||||
.svg)
Raida redaguoti
Iki karalystės įkūrimo Kipras buvo Bizantijos dalis, valdomas kaip atskira Kipro tema. 1191 m., Trečiojo Kryžiaus žygio metu, ją nukariavo Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis. Dalis jo laivyno laivų pakeliui į Akrą sudužo prie Limasolio. Tuometinis Kipro valdytojas buvo Isaakas Komnenas, kuris skelbėsi ir Bizantijos imperatoriumi. Jis įkalino išsigelbėjusius anglų jūreivius, o vėliau neįsileido į uostus kitų anglų laivų. Tai sukėlė konfliktą su kryžiuočiais. Ričardo kryžiuočių armija užpuolė Kiprą ir greitai nugalėjo vietos armiją. Pralaimėjęs Izaokas Komnenas turėjo ne tik sumokėti didelę kontribuciją, bet ir atiduoti kryžiuočiams savo pilis bei dukrą. Pats jis ilgainiui buvo įkalintas ir mirė.
Išvykdamas iš Kipro į tolimesnius žygius rytuose, Ričardas paliko salą tvarkytis tamplieriams. Šie įvedė labai griežtą tvarką, siekdami pajungti vietos žmones bei paversti juos katalikais. Kontrolė buvo tokia griežta, kad ortodoksai kipriečiai netrukus pradėjo sukilimą, dėl ko tamplieriai buvo priversti bėgti į Nikosiją. Nors sukilimas buvo numalšintas ypač negailestingomis priemonėmis, tamplieriai atsisakė šios sunkiai kontroliuojamos valdos.
1192 m. Ričardas atidavė salą valdyti savo patikėtiniui Gvidui, kuris paskelbtas salos karaliumi. Jis saloje pradėjo prancūziškos kilmės Luzinjanų dinastiją, kurios valdžia saloje truko beveik tris šimtus metų. Naujieji valdovai diegė Vakarų Europos (normaniškąjį feodalinį modelį), skatino katalikybės plėtimą, statė vakarietiško tipo architektūros paminklus. Valstybine kalba tapo prancūzų, tačiau graikų kalba naudota kaip antroji. Tokiu būdu, Kipras daug kuo priminė kitas Frankokratiškasias Rytų Valstybes: miestuose koncentravosi prancūziškai kalbantis katalikiškas visuomenės sluoksnis, o provincijose vyravo graikiškai kalbantys ortodoksai.
Kadangi Gvidas mirė bevaikis, karalystę paveldėjo jo brolis, o vėliau valdė mažamečiai karaliai. Karaliaus valdžios nestabilumas leido įsitvirtinti Ibelinų giminei, kurie sprendė daug valstybės reikalų. Tiesa, per juos sala buvo įtraukta į Gvelfų ir Gibelinų kovas vykusias Europoje. Tada, kai 1268 m. mirė Jeruzalės karalius Konradas III, Kipro karalius Hugas III paskelbtas ir Jeruzalės karaliumi, taip dinastinėje unijoje suvienydamas abi karalystes. Tiesa, 1291 m. kryžiuočių žemės Palestinoje buvo galutinai prarastos, tačiau Kipro karaliai ir toliau išlaikė nominalų Jeruzalės karaliaus titulą.
Praradus Palestiną, Kipras tapo svarbiausia kryžiuočių teritorija Levante, o kartu svarbiausiu prekybos tarp Europos, Afrikos ir Azijos centru. Tai leido įsigalėti Genujos pirkliams.
1426 m. silpstančią karalystę savo vasale pavertė Mameliukų Egiptas, o vėliau valdę karaliai pamažėle visai nebeteko nepriklausomybės. Paskutinioji Luzinjanų dinastijos atstovė Kotryna Kornaro buvo priversta parduoti salą Venecijos Respublikai.
Luzinjanų dinastija redaguoti
- Gvidas (1192–1194)
- Aimeris (1194–1205)
- Hiugas I (1205–1218)
- Henrikas I Storasis (1218–1253)
- Hiugas II (1253–1267)
- Hiugas III (1267–1284), nuo 1268 titulavosi ir Jeruzalės karaliumi
- Jonas I (1284–1285)
- Henrikas II (1285–1324)
- Hiugas IV (1324–1359)
- Petras I (1359–1369)
- Petras II (1369–1382)
- Jokūbas I (1382–1398)
- Janusas (1398–1432)
- Jonas II (1432–1458)
- Šarlotė (1458–1464)
- Jokūbas II Benkartas (1464–1473)
- Jokūbas III (1473–1474)
- Kotryna Kornaro (1474–1489)