Kijevo Šv. Mikalojaus bažnyčia
50°25′37″ š. pl. 30°31′03″ r. ilg. / 50.42694°š. pl. 30.51750°r. ilg.
Švento Mikalojaus bažnyčia (ukr. Костел святого Миколая) – Romos katalikų šventovė Ukrainos sostinėje Kijeve. Administraciškai priklauso Kijevo-Žitomiro vyskupijai. Šv. Mišios aukojamos ukrainiečių, lenkų ir ispanų kalbomis. Neogotikinio stiliaus architektūros paminklas, po Šv. Aleksandro konkatedros tai seniausia katalikiška bažnyčia mieste. Pastate taip pat veikia Nacionaliniai vargonų ir kamerinės muzikos namai. Adresas: 03150 Kijevas, Velika Vasilkivska 75.
Istorija redaguoti
XIX a. pabaigoje Kijeve gyveno apie 33 tūkst. katalikų, kuriuos aptarnavo vienintelė mieste Šv. Aleksandro katalikų bažnyčia. 1896 m. Kijevą aplankė Rusijos imperatorius Nikolajus II ir tų pačių metų pabaigoje grupė tikinčiųjų kreipėsi į vietos gubernatorių, prašydami leisti pastatyti Šv. Mikalojaus vardu pavadintą katalikų bažnyčią.
1898 m. toks leidimas buvo gautas ir netrukus buvo išrinktas statybos komitetas su kolegijos asesoriumi Leonardu Jankovskiu priešakyje. Komitetui gausiai aukojo ne tik jos pirmininkas, bet ir žinomi Kijevo gubernijos žemvaldžiai grafai Potockiai, Branickiai, Pšezdeckiai. Projekto konkursą laimėjo jaunas inžinierius Stanislovas Volovskis, vėliau brėžinius iš esmės perdirbo garsus architektas Boleslovas Gorodeckis.
Neogotikinį pastatą, primenantį Votyvos bažnyčią (vok. Votivkirche) Vienoje, už 250 000 rub. apsiėmė pastatyti A.B.Ginzburgo statybos kontora. Šventovė turėjo iškilti šlapiose Dniepro intako Libidj prieigose, todėl, prieš kasant pamatus, grunte buvo įrengti betoniniai poliai. Geltonų plytų mūro sienų matmenys: 55 m (ilgis) X 24 m (plotis). Požemyje įrengta koplytėlė. Dviejų bokštų aukštis siekė 60 metrų, jose kabojo Varšuvoje išlieti trys varpai. Vidaus patalpos trijų navų su viena skersine nava. Skulptūras kūrė italas Elijas Sala. Bažnyčia galėjo sutalpinti apie 1800–2300 besimeldžiančiųjų.
1909 m. gruodžio 6 d. tuometinis Žitomiro pagalbinis vyskupas Antanas Karosas bažnyčią pašventino ir aukojo pirmąsias Šv. Mišias. Kijevas buvo padalintas į dvi katalikiškas parapijas, sąlygine skiriamąja riba tapo dabartinis Ševčenkos bulvaras. Pirmuoju klebonu paskirtas kun. Petras Zmigrodskis, prancūzų parapijiečius aptarnavo kun. Žozefas Emilis Gastonas Evraras (pranc. Joseph Emile Gaston Evrard). Sutinkamai su tuometiniais įstatymais parapija privalėjo turėti ir tikybos mokytojus, jais buvo patvirtinti Jonas Šafranskis ir Boleslovas Blechmanas. Pastarasis buvo kilęs iš Kalvarijos ir likimas jam tarpukaryje lėmė būti paskutiniu šios bažnyčios klebonu. Įsigalėjusi komunistinė valdžia bažnyčios kunigus ir parapijiečius represavo, jie pateko į lagerius arba buvo išsiųsti iš šalies. 1935 m. Solovkų lageryje mirė kun. P. Zmigrodskis, iš įkalinimo vietos negrįžo ir kun. B. Blechmanas.[3][4]
1938 m. bažnyčia buvo uždaryta ir iki 1941 m. joje įsikūrė įvairių organizacijų sandėliai. 1943 m. artilerijos apšaudymo metu patalpose palikti daiktai užsidegė ir šventovės vidus stipriai nukentėjo. Pokaryje pastate įsikūrė Kijevo srities valstybinis archyvas, o bokštuose įrengtos užsienio radijo stočių siunčiamų programų trikdymo antenos. 1954–1957 m. įvykdytas remontas, kurio metu buvo sunakinti išlikę Rygoje sukurti Ernst Tode firmos vitražai. 1956 m. buvusi bažnyčia įrašyta į architektūros paminklų sąrašą, o 1963 m. paminklo statusas buvo panaikintas ir po pastatu leista tiesti metropoliteno liniją. Kai šventovė dėl įvykdytų požeminių darbų nenukentėjo, ji vėl buvo paimta valstybės globon.
1979 m. pastatą suremontavo (restauracijos vadovas Olegas Graužys), 1980 m. jame atidaryti Nacionaliniai vargonų ir kamerinės muzikos namai. Paklotas parketas, sumontuoti Čekoslovakijoje užsakyti „Rieger-Kloss“ ir pradėti rengti koncertai, nepaisant požeminio metro skleidžiamų garsų ir virpesių. Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, 1991 m. buvo atkurta Šv. Mikalojaus parapija, o nuo 1992 m. leista organizuoti ir pamaldas. Tikinčiuosius aptarnauja vienuoliai oblatai, 2001 m. birželio 25 d. Šv. Mikalojaus bažnyčią savo vizito Ukrainoje metu aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Bažnyčioje muzikos koncertai tebevyksta, o sekmadieniais patalpos yra skiriamos pamaldoms. Pastato būklė kritiška, fasadas trupa ir lankytojams kelia grėsmę (2019 m. duomenys).[5]
Išnašos redaguoti
- ↑ Іван Парнікоза. Гданськ для українця: Частина 1. Замальовки з давньої історії ... Archyvuota kopija 2019-04-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Іван Парнікоза. Польські сліди Києва Частина 2. Polskie slady w Kijowie Czesc 2 ... Archyvuota kopija 2018-10-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Bolesław Blechman // www.swzygmunt.knc.pl
- ↑ Jan Matkowski. Bolesław Lechman – jedyny katolicki duszpasterz w przededniu Wielkiego Terroru w Kijowie // slowopolskie.org
- ↑ Звернення Єпіскопа Віталія Кривицького // nicolasparish.org.ua Archyvuota kopija 2019-06-17 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai redaguoti
- Історія xраму // nicolasparish.org.ua Archyvuota kopija 2019-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- Архітектура xраму Cв. Миколая // nicolasparish.org.ua Archyvuota kopija 2019-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- Костьол Св. Миколи / Національний будинок органної та камерної музики України // www.organhall.kiev.ua Archyvuota kopija 2019-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- Крижановська О. О. Миколая Святого костьол у Києві // Енциклопедія історії України : у 10 т. / редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. ; Інститут історії України НАН України. – К. : Наук. думка, 2009. – Т. 6 : Ла – Мі. – С. 656. – ISBN 978-966-00-1028-1
Nuorodos redaguoti
- Parapijos internetinė savaitė (ukr.) Archyvuota kopija 2013-05-23 iš Wayback Machine projekto.