Kazys Puida
| Kazys Puida | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1883 m. kovo 19 d. Šėtijai, Lekėčių valsčius |
| Mirė | 1945 m. sausio 23 d. (61 metai) Nausėdai prie Babtų |
| Palaidotas (-a) | Panevėžiuko kapinėse (Kauno raj.) |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Pleirytė-Puidienė Stefanija Girdvainytė |
| Vaikai | Mimoza, Algirdas, Sigurdas, Gediminas |
| Veikla | rašytojas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, vertėjas |
| Alma mater | Berlyno politechnikos institutas |
 Vikiteka |
Kazys Puida |
Kazys Aleksandras Puida (1883 m. kovo 19 d. Šėtijuose, Lekėčių valsčius – 1945 m. sausio 23 d. Nausėduose, prie Babtų) – lietuvių rašytojas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, vertėjas.[1]
Biografija redaguoti
Baigė Marijampolės gimnaziją, nuo 1902 m. studijavo Frydebergo politechnikos mokykloje, vėliau Berlyne, 1904 m. grįžo į Kauną ir K. Žegotos slapyvardžiu rašė Petrapilyje leidžiamam „Lietuvių laikraščiui“. 1905–1907 m. revoliucinių įvykių Panevėžio apskrityje dalyvis, įtrauktas į pavojingiausių carizmo priešų socialdemokratų sąrašus. 1905–1907 m. – laikraščio „Vilniaus žinios“ sekretorius, redaktorius, „Vilniaus kanklių“ draugijos sekretorius, vaidino draugijos spektakliuose. 1907 m. sausio 9 d. įvykusios Pirmosios lietuvių dailės parodos organizacinio komiteto narys.
Perėmęs mirusio brolio, 1904 m. baigusio Berlyno politechnikos institutą, inžinieriaus diplomą, 1907–1913 m. Šiaulių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. 1910 m. dar redagavo laikraštį „Rygos naujienos“. Už anticarinę veiklą su šeima ištremtas į Čeliabinską, Pirmojo pasaulinio karo metais Čeliabinsko realinėje mokykloje dirbo vokiečių kalbos mokytoju. 1916 m. mobilizuotas Rusijos imperijos kariuomenėn, tarnavo inžinieriumi Kustanajuje, kur įkūrė elektrinę, Petrapilio fabrike.[2]1916–1917 m. Petrogrado lietuvių bendrojo lavinimo kursų matematikos mokytojas.
1920 m. rugsėjo 12 d. su žmona Ona Pleiryte-Puidiene grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune, dirbo „Švyturio“ knygų leidimo bendrovėje, Spindulio spaustuvės direkcijoje. 1920 m. įkūrė „Vaivos“ leidyklą, kuri leido literatūros klasikų seriją, 1922 m. išleido 3 vienkarčius leidinius, skirtus parodai. 1921 m. dienraščio „Lietuva“ priedo „Sekmoji diena“ redaktorius. Nuo 1925 m. buvo Vilkolakio teatro vadovybėje.
1923–1926 m. leido ir redagavo žurnalą „Krivulė“, 1923–1924 m. – žurnalą „Gairės“, 1923 m. – metraštį „Kūrybos keliais“, 1928 m. – „Sąsieka“, 1930–1931 m. – „Gaisai“.[3]
Su pirmąja žmona – rašytoja Ona Pleiryte–Puidiene, pasirašinėjusia Vaidilutės slapyvardžiu, turėjo tris vaikus: Mimozą (mirė Izraelyje), Algirdą ir Sigurdą (abu vokiečių sušaudyti). Antroji žmona buvo advokatė Stefanija Girdvainytė, su kuria susilaukė sūnaus Gedimino.
K. Puida po mirties palaidotas Panevėžiuko kapinėse (Kauno raj.). 1989 m. kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva ant rašytojo kapo (tikslią palaidojimo vietą nustatė kraštotyrininkas L. Juozonis) pastatytas ąžuolinis koplytstulpis su žodžiais iš jo romano „Magnus Dux“: „Viskas praeina, viskas grįžta, niekas išgyventa nepradingsta“.[4]
Kūryba redaguoti
Bendradarbiavo leidiniuose 1902–1914 m. – „Vienybė lietuvninkų“, 1904 m. – Varpas, „Lietuvių laikraštis“, „Draugija“, „Kova“, „Viltis“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“ ir kt. Pasirašydavo Aitvaro, Al., Alfa, J.D., T. Driskiaus, Kaukės, K. Zegotos, Kerų dėdės, K. Vargo ir kt. slapyvardžiais.
Parašė eilėraščių, apysakų, apsakymų, dramų, istorinių romanų, išvertė lenkų, anglų, amerikiečių rašytojų kūrinių. Išleido 61 užsienio rašytojų knygą, tuo praturtindamas lietuvių bibliotekas.
_dvaras.JPG)
Bibliografija redaguoti
- Iš sermėgiaus krūtinės, eilėraščiai, 1906 m.
- Ruduo, apsakymai, 1906 m.
- Paskutinė ašara, apsakymai, 1907 m.
- Švedų liaudies švietimas, publicistika, 1911 m.
- Saulei tekant, apsakymai, 1911 m.
- Žemės giesmė, apysaka, 1911 m.
- Raštai, 4 t., 1911–1912 m.
- Undinė, drama, 1912 m.
- Gairės, drama, 1913 m.
- Raudonas gaidys, apysaka, 1913 m.
- Mūsų dainiai, publicistika, 1913 m.
- Rytojun bežiūrint, publicistikos, pedagogikos, literatūrologijos knyga, 1913 m.
- Kerštas, 1915 m.
- Karalius Haraldas, apysaka, 1920 m.
- Stepai, drama, 1920 m.
- Kaukės, apysaka, 1923 m.
- Rytų svečias, drama, 1926 m.
- Magnus Dux, istorinis romanas, 1936 m.
- Geležinis vilkas, romanas, 1927 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Kazys Puida. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 378.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 406 psl.
- ↑ Kauno rajono kapinės - Kazio Puidos kapas Archyvuota kopija 2022-09-26 iš Wayback Machine projekto. krsvbiblioteka.lt
Literatūra redaguoti
- Vytautas Kubilius. Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.