Kazanės chanatas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kazanės chanatas (tot. Казан ханлыгы, arabų raštu: قازان خانليغى, rus. Казанское ханство) – valstybė Viduriniame Pavolgyje, kurioje pagrindinį politinį vaidmenį atliko tiurkų kilmės totoriai, egzistavusi 1438–1552 m.
| قازان خانلغى Казан Ханлыгы Kazanės chanatas | ||||
| Buvusi valstybė | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Kazanė | |||
| Kalbos | totorių kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Kazanės chanai | ||||
| 1438 - 1446 (pirmasis) | Ulugas Muchamadas | |||
| 1552 (paskutinis) | Jadgar Muchamadas | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Atskilo nuo Aukso ordos | 1438 m., 1438 | |||
| - Nukariavo Rusija | 1552 m. | |||
Istorija redaguoti
Chanato valstybingumui prielaidas sudarė iki XIII a. šiame regione klestėjusi Pavolgio Bulgarija, kurios kūrėjai tiurkų kulmės bolgarai buvo sukūrę prekybinę musulmonišką valstybę. 1241 m. ją nukariavo Mongolų imperija, ir ilgainiui regionas tapo Aukso ordos dalimi. Viešpataujant mongolams, senieji bolgarai ilgainiui perėmė kitą tiurkišką kalbą – totorių, ir davė pradžią pavolgio totorių tautybei.
Aukso ordos valdžioje vietos gyventojai sukūrė nuo Ordos priklausomas kunigaikštystes. Silpstant Ordos cenrinei valdžiai, susidarė prielaidos joms susivienyti ir tapti nepriklausomomis. Chanato įkūrėju laikomas Aukso ordos chanas Ulugas Muchamadas. Sudaręs sutartį su LDK, jis sugebėjo išlaikyti sostą, tačiau po Vytauto mirties 1430 m. netekęs palaikymo, jis buvo priverstas bėgti iš Ordos sostinės Sarajaus. 1438 m. jis užėmė Kazanę, ir čia įkūrė savo nepriklausomą valstybę. Kazanės chanatas buvo vienas iš Aukso ordos įpėdinių, kaip ir Krymo chanatas, Astrachanės chanatas, Kazimo chanatas ir kt.
Stipriausia chanato kaimynė buvo Maskvos Didžioji kunigaikštystė, su kuria Kazanė nuolat kariavo. Iš pradžių Kazanė privertė mokėti duoklę Vasilijų II, tačiau 1487 m. Ivanas III sugebėjo į Kazanės sostą pasodinti sau palankų Mochamadą Aminą, taip įgydamas įtaką chanate iki pat 1502 m.
Chanatas nuo pat įkūrimo susidūrė su vidinėmis problemomis, kurių viena buvo neaiškios sosto paveldėjimo taisyklės. Chanatui būdinga greita valdovų kaita: per 115 valstybės egzistavimo metų pasikeitė net 19 chanų. 1518 m. pasibaigus vietinei dinastinei linijai, neretai chanai buvo renkami iš kitų chanatų valdovų: Kazimo chanai, Krymo chano sūnūs ir Astrachanės chanas. Tiesa, ši dinastinė sąjunga su kitomis tiurko-mongolų valstybėmis, leido Kazanės chanatui ištrūkti iš Rusijos įtakos. Kazanė XVI a. I pusėje ne kartą rengė žygius į Maskvą.
Rusija vėl pradėjo kištis į chanato reikalus 1545 m., nuversdama Safa Girėjų ir pasodindama sau palankų Šachą Ali. Safa Girėjus kitais metais atsiėmė sostą, o po savo mirties 1549 m. pasodino į jį savo mažametį sūnų Utamešą Girėją. Už jį de facto valdė motina Sojembika. Silpstant valdžiai, vėl stiprėjo pro-rusiškai nusiteikusi Kazanės diduomenė, kuri 1551 m. vėl pasikvietė į sostą Šachą Ali. Tuo pačiu Rusijai buvo atiduota chanato dalis į vakarus nuo Volgos – Tau jagy (tot. Тау ягы) (chanatui likusi dalis žinoma kaip Arča jagy (tot. Арча ягы).
1552 m. antirusiškai nusteikę Kazanės gyventojai nuvertė Šachą Ali ir vietoj jo pasikvietė Astrachanės chano sūnų Jadegarą Mochamadą. Iš karto po to Rusijos Ivanas IV puolė Kazanę ir ją apgulė. Tų pačių metų spalio 3 d. tvirtovės sienos buvo pralaužtos, miestiečių dalis išskersta, o paskutinis chanas paimtas į nelaisvę. Paskutinės sukilėlių tvirtovės Čaleme ir Mišatamake paimtos 1556 m. Chanatas formaliai egzistavo kaip Rusijos carystės administracinis vienetas iki 1708 m., kol paverstas Kazanės gubernija.
Kazanės žlugimas Rusijai atvėrė kelią į tolimesnių tautų prijungimą. Netrukus prie Rusijos buvo prijungti baškirai rytuose ir udmurtai šiaurėje.
Teritorija ir demografija redaguoti
Iki XIII a. Pavolgio Bulgarijos pagrindiniai miestai koncentravosi į rytus nuo Volgos, tačiau po mongolų antpuolių kadaise tirštai apgyvendintas regionas ištuštėjo. Senasis Bolgaras išlaikė tik simbolinę reikšmę. Daug gyventojų persikėlė į šiaurę nuo Kamos žemupio (istorines marių žemes), ir būtent čia, Volgos, Viatkos ir Kamos tarpupyje, buvo Kazanės chanato branduolys su didžiausiais miestais, kaip kad Kazanė, Alatas, Arča, Čalis, Coris ir kt. Chanato pagrindinė teritorija buvo dalinama į 5 daruğa (kryptis), pavadintas pagrindinių miestų vardais: Alato, Arčo, Corio, Garečo ir Nugajų.
Nors tradiciškai visi chanato gyventojai buvo vadinami totoriais, arba tiesiog „Kazanės žmonėmis“, chanato etninė struktūra buvo mišri. Be totorių, čia gyveno tiurkizuoti finougrai (mišarai), daugiausia klajoję pietinėse stepingose chanato dalyse; tarp Volgos ir Suros koncentravosi nepriėmę Islamo čiuvašai; į šiaurę nuo Volgos gyveno pagonys mariai; rytinėse chanato dalyse gyveno baškirai. Chano dvare tarnavo stepių klajokliai kipčiakai ir nogajai.
Aplinkui chanato teritorijas gyveno pusiau nuo chanato ekonomiškai priklausomos tautos: mordviai (pietvakariuose), udmurtai (šiaurėje), nogajai (pietuose).
Politika, kultūra ir ekonomika redaguoti
Kazanės chanatas iš dalies perėmė musulmonišką Pavolgio Bulgarijos kultūrą, kuri maišėsi su mongolų-totorių kultūra. Chanato klestėjimo laikais Kazanė tapo svarbiu musulmonų pasaulio mokslo ir teologijos centru. Čia veikė daug mečečių, medresių, bibliotekų.
Klasikinė totorių kalba, rašoma arabų raštu, vystėsi kaip literatūrinė kalba. Tuo metu šia kalba kūrė žymūs totorių poetai Mochamadas Jaras, Omis Kamalis, Mochamadas Aminas, Kol Šarifas ir kt.
Kitų musulmoniškų tiurkiškų valstybių pavyzdžiu, aukščiausią vietą užėmė chanas, kuris konsultavosi su savo valstybės taryba (diwan). Diduomenė buvo skirstoma į feodalinius sluoksnius, tokius kaip bekai (bäk), emyrai (ämir), mirzos (morza).
Kazanėje klestėjo amatai, buvo gaminama keramika, medžio, metalo dirbiniai, juvelyrika. Dėl istoriškai susiklosčiusių upinių prekybos kelių chanatas vykdė prekybą tiek su stepių klajokliais pietuose, tiek su taigos permiais šiaurėje, tiek su Rusija vakaruose. Rusija XVI a. buvo pagrindinė prekybinė partnerė.
Valdovai redaguoti
- Ulugas Muchamadas (tot. Oluğ Möxämmät, 1438–1446);
- Machmudas (Mäxmüd, Махмуд, 1446–1464);
- Chalilis (Xälil, Халиль, 1466–1467);
- Ibrahimas (İbrahim, Ибрагим, 1467–1479);
- Ilhamas Gali (İlham Ğäli, Ильхам, 1479–1485, 1486–1487);
- Muchamadas Aminas (Möxämmät Ämin, Мухаммед-Амин, 1485–1486, 1487–1496, 1502–1518);
- Mamykas (Mamıq, Мамук, 1496–1497), Sibiro chanas;
- Abdul Latifas (Ğäbdellatíf, Абдул-Латиф, 1497–1502);
- Šachas Ali (Şahğäli, Шах-Али, 1518–1521, 1546, 1551–1552), Kasimo chanas;
- Sachibas Girėjas (Säxibgäräy, Сахиб-Гирей, 1521–1525), Krymo chano sūnus;
- Safa Girėjas (Safagäräy, Сафа-Гирей, 1525–1532, 1535–1546, 1546–1549), Krymo chano sūnus;
- Džanas Ali (Canğäli, Джан-Али, 1532–1535), Kazimo chanas;
- Utamešas Girėjas (Utamesh Giray, Утямыш-Гирей, 1549–1551);
- Jadegaras Muchamadas (Yadegär Möxämmät, Ядыгар-Мухаммед, 1552), Astrachanės chano sūnus.