Karo dviratininkas

Karo dviratininkas (angl. Bicycle infantry, rus. Самокатчик) – kariuomenės pėstininkas, mūšio vietą pasiekiantis dviračiu.

Kariniai dviračiai naudojami nuo XIX a. pabaigos, kai ši transporto priemonė tapo populiari Europoje, JAV ir Australijoje. Dviračių dėka kariuomenei mažiau reikėjo žirgų, automobilių kuro, pigiau kainavo motorinių priemonių išlaikymas. Nors laikams keičiantis karinių dviračių poreikis išblėso, tačiau jie dar tebenaudojami, pvz., sukilėlių būriuose.

Istorija redaguoti

Pradžia redaguoti

Britų kariuomenės plakatas, kviečiantis tarnauti karo dviratininku

XIX a. buvo daug eksperimentuojama, siekiant nustatyti dviračių pritaikymo kariuomenėje ypatybes, pirmiausia dėl galimybės jų pagalba gabenti daugiau įrangos ir toliau bei greičiau keliauti, nei tai darė pėsti kareiviai. Tuo metu dviračiams jau buvo pritaikomos pneumatinės padangos, tvirtesni ir trumpesni rėmai. Dviratininkai iš dalies perėmė dragūnų vaidmenį, ypač kaip pasiuntiniai ir žvalgai, kuriems nereikėjo žirgų. XIX a. pabaigoje dviratininkų daliniai jau egzistavo daugelio šalių kariuomenėse.

Jungtinės Karalystės kariuomenėje kariniais dviračiais pradėjo naudotis savanorių pajėgos. Britų savanorių dalinių dviratininkai 1887 m. dalyvavo pirmuosiuose manevruose. Prancūzijoje pirmieji eksperimentiniai daliniai susikūrė 1886 m. Jie naudojo sulankstomus dviračius, kuriuos buvo galima pernešti pakabinus ant nugaros. 1900-aisiais kiekviename prancūzų pėstininkų junginyje ir šaserių batalione buvo dviratininkų padaliniai, naudoti nedideliuose kariniuose susirėmimuose, žvalgyboje, siuntų gabenime. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje plečiantis grįstų ir žvyruotų kelių tinklui, karo dviratininkai tapo pastebima alternatyva arklius naudojusiems daliniams, ypač dėl ekonomijos, pratybų ir logistikos paprastumo, palyginti tylaus judėjimo. Nyderlandų ir Belgijos kariuomenės turėjo bataliono dydžio dviratininkų padalinius, kuriems buvo patogu judėti šių šalių lygiose vietovėse. Italijos bersaljerai garsėję savo mobilumu ėmė naudoti dviračius nuo 1890-ųjų. Net Šveicarijos pajėgos įsitikino dviračių nauda raižytose vietovėse, kur negalima buvo panaudoti kavalerijos. Carinės Rusijos žandarų patruliai pritaikė dviračius judėti Sibiro geležinkelio bėgiais prieš ir po Rusijos-Japonijos karo 1905 m.

JAV su kariniais dviračiais daugiausiai eksperimentavo afroamerikiečių 25-asis pulkas „Buffalo“. Naudodami įvairių modelių dviračius, jie nukeliaudavo tolimus – iki 3000 km atstumus. XIX a. pabaigoje amerikiečiai bandė dviračius kaip kariuomenės kroso priemonę. „Buffalo“ kareiviai iš Montanos važiavo dviračiais bekele, dideliais greičiais nukeliaudami šimtus mylių.^[1]

Pirmasis karinis mūšis, kuriame buvo naudojami dviračiai, buvo Pietų Afrikoje 1895–1896 m. sandūroje vykusiame Džeimso reide (Jameson Raid), kur dviratininkai vežiojo pranešimus. Antrajame anglų–būrų kare (1899–1902) dviratininkai^[2] pirmiausia atliko žvalgų ir pasiuntinių vaidmenį. Vienas padalinys patruliavo geležinkelio linijoje su tandemo dviračiais, pritaikytais važiuoti bėgiais. Iš abiejų kovojusių pusių įvyko keletas dviratininkų antpuolių.

Pirmajame pasauliniame kare redaguoti

Pirmajame pasauliniame kare dviratininkai pėstininkai – žvalgai, pasiuntiniai ir medikamentų tiekėjai buvo plačiai naudojami visų kariaujančių pusių. Italų lengvieji pėstininkai bersaljerai važiavo dviračiais iki pat karo pabaigos. Karo pradžioje kiekvienas vokiečių jėgerių batalionas turėjo po dviratininkų kuopą (Radfahr-Kompanie). Karo metu buvo surinktos papildomos kuopos, ir jų jau buvo 80, iš kurių suformuoti 8 dviratininkų batalionai (Radfahr-Bataillonen). Britų divizijose taip pat buvo dviratininkų kuopos, vėliau virtusios atskiromis – 1-ąja ir 2-ąja dviratininkų divizijomis.

Antrajame pasauliniame kare redaguoti

Invazijoje į Kiniją (1937 m.) dalyvavo 50 000 japonų karo dviratininkų. 1941 m. pietų kampanijoje užgrobiant per Malają Singapūrą didelį vaidmenį suvaidino būtent dviratininkai. Abiem atvejais dviračiais buvo galima saugiai ir tyliai pervažiuoti plantacijų ir džiunglių takus, improvizuotus tiltus tūkstančiams kareivių, taip netikėtai pribloškiant priešą. Britų pėstininkas privalėjo neštis 18 kg sveriančią mantą, o japonas su dviračiu gabeno 36 kg svorį.

1939 m. karo Lenkijoje metu beveik kiekviena lenkų divizija turėjo dviratininkų žvalgų kuopą. Jai priklausė 196 dviračiai, 1 motociklas su lopšiu, taip pat keletas arkliais traukiamų vežimų, nuo 3 iki 6 prieštankinių šautuvų (Wz. 35 anti-tank rifle), neskaitant įprastos pėstininkų ginkluotės.

Suomiai sėkmingai naudojo dviratininkus Tolesniame ir Laplandijos karuose, esant šalyje ribotam kelių tinklui. Žiemą dviratininkai, kaip ir likusieji pėstininkai, stodavo ant slidžių. Skubiai suformuotos vokiečių folksgrenadierių divizijos turėjo dviratininkų batalioną kaip mobilų rezervą. Sąjungininkai Antrajame pasauliniame kare dviračius naudojo ribotai, tačiau turėjo sulankstomų dviračių desantininkams ir pasiuntiniams, skirtų tiekimo reikmėms.

1939 m. Švedijos kariuomenėje buvo 6 dviratininkų pulkai, aprūpinti švedų gamybos kariniais dviračiais M/42. Jie buvo išformuoti tarp 1948 ir 1952 m. Kariuomenėje liko tik bendro naudojimo dviračių arba jie buvo perduoti į rezervo gvardiją (Hemvärnet). Po 1970-ųjų kariuomenė ėmė išpardavinėti juos. Šie pigūs dviračiai tapo populiarūs tarp studentų, o 1979 m. imtasi modernizuotų M/42 gamybos.

Paskutiniai dešimtmečiai redaguoti

Nors kariniai dviračiai plačiausiai buvo naudoti I pasauliniame kare, vėliau juos išstūmė motorizuotos transporto priemonės. Paskutiniais dešimtmečiais jie buvo naudojami kaip „liaudies ginklas“ lokaliniuose kariniuose konfliktuose, partizaniniuose karuose. Daugelį metų Vietkongo ir Šiaurės Vietnamo armijos naudojo dviračius gabenti kroviniams, pvz., maišams su ryžiais.

Pėstininkų transporto priemone dviračiai išliko ir XXI a. Šveicarijos karo dviratininkų pulkas dalyvavo karinėse pratybose iki pat 2001 m., kai galiausiai buvo nuspręsta sustabdyti jo veiklą. Šveicarijos armijoje dviračiai tebenaudojami pagalbiniams tikslams (virėjų, gydytojų, kadetų ar pervežti kareiviams į kitą pratybų vietą), 2012 metais armija įsigijo 4100 naujų modernių dviračių.^[3]. Suomijos karinėse pajėgose šauktiniai pratybose naudoja dviračius ir slides. Tamilų tigrų sukilėliai išnaudojo dviračių mobilumą kovodami Šri Lankoje.