Karnizas (gr. κορωνίς — užlenktas, it. cornice – iškyša)[1] – horizontali iškili atbraila statinio fasade arba interjere, išsikišanti virš sienos plokštumos su langų ir durų angomis. Dekoratyvi ir apsauginė pastato architektūrinė detalė.

Puošnūs karnizai (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, Viena)
Šlaitinį stogą juosiantys karnizai
Interjero palubės karnizai

Karnizų įrengimas ypač paplito antikinėje architektūroje. Viduramžių pastatuose šios architektūros detalės buvo paprastos, nedaug išsikišusios. Renesanso ir klasicizmo architektūroje buvo populiarus antikinės formos karnizas. Barokiniai karnizai pasižymėjo sudėtingumu, įmantriais profiliais, buvo lenkti, nutrūkstantys.[2]

Paskirtis redaguoti

Karnizai skirti sienų ir atskirų jos dalių apsaugai nuo kritulių ir puošybai. Jie būna įvairaus pločio ir profilio. Sienos viršų juosiantis karnizas vadinamas vainikuojamuoju, jis dažnai išsiskiria savo pločiu, dekoratyvumu. Siauresni tarpiniai karnizai įrengiami suskaidyti lygias sienų plokštumas į tarpsnius. Cokolinis karnizas riboja cokolį, cokolinį aukštą. Nedideli karnizai naudojami virš atskirų pastato dalių (durų, langų), ar po jomis (palangėse), vidinių sienų palubėse, krosnių puošyboje. Mažesni karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšuliai virš lango, durų nišų vadinami sandrikais, be apsauginės paskirties, vizualiai pabrėžiančiais horizontalų fasado padalijimą.

Išsikišusi karnizo dalis ant pastato apsaugo sienas nuo lietaus, kaitrios saulės. Gyvenamųjų pastatų praktikoje šią funkciją atlieka prailginti stogų šlaitai su pritvirtintais vandens nuvedimo latakais kraštuose. Jei stogų ir sienų sandūros apsaugotos dekoruotomis atbrailomis, jos taip pat gali būti vadinamos karnizais. Nors dauguma karnizų taip pat yra stogo atbrailos, išsikišančios į pastato šonus, ne visos jos paprastai laikomos karnizais – tokios iškyšos pirmiausia yra funkcinės paskirties, nebūtinai dekoratyvios, o karnizas turi puošybinį aspektą.

Istorija redaguoti

Karnizo kilmė siejama su Kretos-Mikėnų kultūros mediniais gyvenamaisiais namais. Senovės graikų megaronų tipo pastatuose stogo kraštai buvo atremiami tiesiai ant stulpų, išdėstytų toliau nuo išorinių drėbto molio sienų, taip apsaugant jas nuo lietaus vandens nuotėkio, o žmones nuo kaitrios saulės. Tai nulėmė vadinamojo karnizo iškišimą. Vėliau, pereinant nuo medinės prie mūrinės architektūros, mediniai stulpai buvo pakeičiami kolonomis, ir kolonados bei portikai perėmė apsauginę funkciją.[3]. Smarkiai išsikišę karnizai ant medinių konsolių iki šiol lemia unikalų pastatų siluetą Florencijoje, Romoje, Neapolyje. Tradicinėje Kinijos ir Pietryčių Azijos šalių, kuriose netrūksta lietaus, architektūroje buvo įrengiami stipriai išsikišę, išlenkti stogų kraštai.

Klasikinėje architektūroje karnizas įgijo stogo, viršutinės pastato dalies, perdengimų laikančiųjų konstrukcijų architektūrinio įvaizdžio reikšmę, vieną iš trijų orderinio antablemento sudėtinių dalių, kartu su architravu ir frizu.[4]

Šaltiniai redaguoti

 
  1. https://www.etymonline.com/word/cornice
  2. Karnizas. Visuotinė lietuvių enciklopedija,
  3. Шуази О. История архитектуры. Том первый. - М.: Изд-во Всесоюзной Академии архитектуры, 1935. - С. 205-223
  4. Власов В. Г. Дизайн-архитектура и XXI век // Электронный научный журнал «Архитектон: известия вузов». — УралГАХА, 2013. — № 1 (41)