Karūnacija – realus ar simbolinis aktas, kuriuo monarchui – valdovui yra suteikiama karališkoji ar imperatoriškoji valdžia.

Karūnacijos pasaulyje redaguoti

Anglijoje redaguoti

 
Karalienės Elžbietos II karūnacija

Vestminsterio vienuolynas nuo seno naudojamas kaip Anglijos karalių karūnavimo vieta. 1066 m. gruodį jame karūnuotas Vilhelmas I Užkariautojas. Karūnuoti vienuolyne nebuvo tik trys valdovai – Džeinė Grei, Eduardas V ir Eduardas VIII.

Pavyzdžiui, karalienės Elžbietos II karūnacija vyko 1953 m. birželio 2 d., praėjus beveik šešiolikai mėnesių po jos įžengimo į sostą 1952 m. vasario 6 d., mirus jos tėvui Jurgiui VI. Karūnaciją atliko Kenterberio arkivyskupas Džefris Fišeris. Tai pirmas kartas, kai karūnaciją buvo galima stebėti per televiziją. Tiesioginę televizijos transliaciją Didžiojoje Britanijoje stebėjo daugiau nei 20 milijonų žmonių, dar 11 milijonų klausėsi radijo transliacijos.[1]

Lietuvoje redaguoti

 
Mindaugo karūnavimas. Leonardo Chodzko 1824 m. graviūra

Lietuvoje yra įvykusi tik karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnacija. Rygoje nukaltas Mindaugo ir Mortos karūnas parūpino magistras Andrius fon Štirlandas. 1253 m. vykusią karūnaciją atliko Kulmo vyskupas Henrikas, padedamas Kuršo ir Saremos vyskupų.

1429 m. Lucke vykusiame suvažiavime buvo pasiūlyta Vytautą Didijį karūnuoti karaliumi. Niurnbergo auksakaliai Vytautui ir jo žmonai Julijonai nukalė karūnas.[2] Karūnacija planuota 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau lenkams nepraleidus vežamos karūnos, neįvyko.

Šaltiniai redaguoti

  1. „Karalienė Elizabeth II švenčia karūnavimo 60-metį“. 15min.lt.
  2. „Karūna“. vle.lt.