Kamargas (pranc. Camargue) − pelkėta vietovė prie Viduržemio jūros, pietų Prancūzijoje, Ronos deltoje. Svarbi migruojančių paukščių buveinė, ganosi pusiau laukinių žirgų būriai.

Kamargo vietovė žemėlapyje
Flamingai Kamarge

Ronos upė dalina Kamargo vietovę į tris dalis. Čia įkurta keletas draustinių. Veikia Tur diu Valio ir Salen de Bajono biostotys.[1]

Ši didžiulė (930 km²) pakrantės pelkių sritis Europos gamtiniame žemėlapyje užima svarbią vietą. Pelkės išliko beveik nepaliestos iki pat XIX amžiaus. Vėliau dideli plotai buvo nusausinti, kad būtų tinkami žemės ūkiui ir juose nebesiveistų uodai. Taigi pelkių išliko labai nedaug. Pajūryje stūkso smėlio kopos, želia nendrynai, tyvuliuoja sūroki ežerėliai, veša paupio miškai ir ganyklos, slūgso dideli druskos klodai. Tokia gamtos įvairovė ir patogi geografinė padėtis pavertė Kamargą svarbiausia migruojančių paukščių sustojimo vieta. Milijonai ančių, žąsų ir kitų balų paukščių kasmet čia atskrenda iš Sibiro ir Europos šiaurės. Kai kurie sparnuočiai Kamarge sustoja tik trumpam, o kiti čia suka lizdus ir peri, nes randa ir tinkamų perėti vietų, ir lengvai prieinamo maisto. Antys didžiąją dienos dalį praleidžia daugybėje sūrokų šio regiono tvenkinių. Tik ankstų rytą ar vėlyvą vakarą jos paprastai skrenda į gretimas pelkes ieškoti maisto. Tačiau daugelis šių pelkių yra privati nuosavybė ir jose leidžiama medžioti laukinius paukščius. Dėl šios priežasties Kamarge žiemojančių paukščių per pastaruosius dešimt metų sumažėjo perpus.

Kamargo druskingi vandenys puikiausiai tinka sūriavandenėms krevetėms − svarbiam kai kurių paukščių rūšių, ypač flamingų, pašarui. Šių paukščių nuo 1944 metų Kamarge vis daugėja.

Kamargo druskos kloduose jūros vanduo pumpuojamas per keletą negilių vandens telkinių ar klodų ir kaskart tampa vis sūresnis, kol pasiekia paskutinį klodą, kuriame išgaruoja paskutinis vanduo ir lieka tik druskos kristalai. Kuriant šia dirbtinę sistemą, buvo išsaugotos natūralios vietos, tinkamos paukščiams sukti lizdus, maitintis ir perėti.

Nuorodos redaguoti

 
  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 188