Kalvė
Šis straipsnis apie dirbtuvę. Apie veiklų programą skaitykite straipsnyje Idėjų kalvė.
Kalvė – dirbtuvė, kurioje veiklą vykdo kalvis ar šaltkalvis.[1] Kalvėje rankiniais metodais ar su pagalbinių įrenginių pagalba apdirbami geležis, plienas, kiti metalai. Kalvėje būna pastatyti įrenginiai, reikalingi metalui apdirbti įvairiais būdais: kalimu (įkaitinimas iki plastiškos būsenos ir deformavimas kalant), štampavimu (ruošinių apdirbimas spaudimu, plastišku deformavimu metalinėse formose – štampuose) arba kalimu ir štampavimu. Taip pat kalvio darbo vietoje būna įrengta speciali krosnis, arba žaizdras, pastatyti kalimo ir štampavimo įrenginiai (pneumatinis kūjis, presas), naudojamasi įvairių dydžių ir paskirties rankiniais kalimo ir kitokio apdirbimo įrankiais. Kalvėje naudojama sunkių ar negabaritinių gaminių kėlimo ir transportavimo įranga.[1]
Šiuolaikinėje tradicinėje kalvėje įsigalėjusios platesnės metalo apdorojimo galimybės: geležis ne tik kalama, bet ir lankstoma, sukama, kniedijama, virinama. Dažniausiai gaminami rankų darbo meniniai dirbiniai: puošybiniai elementai (žvakidės, gėlių stovai, šviestuvų gaubtai), židinio įrankiai, balkonų ir terasų tvorelės, stogeliai, laiptų turėklai, varteliai, memorialinių paminklų viršūnės (saulutės, kryžiai). Be geležies, naudojami plienas, varis, žalvaris, kiti spalvotieji metalai.
Istorija redaguoti
Tradicinėje kalvėje visi darbai buvo atliekami su rankiniais įrankiais: įvairių dydžių žnyplėmis sugriebti įkaitintai geležiai, replėmis vinims traukti, kūjais, plaktukais, kaltais, kalteliais. Kalvio dirbtuvėje stovėjo pailgos ketursienės krosnies pavidalo žaizdras, šalia – priekalas, arba kalvio plyta. Žaizdro ugniavietėje aukštą degimo temperatūrą palaikė pučiamo oro srautas iš rankomis ar kojomis varomų dumplių. Įkaitinta geležis buvo dedama ant masyvaus priekalo ir apdorojama kalant, tempiant, sukant ir pan. Dirbant su metalu buvo galima atlikti visas pradines apdirbimo operacijas: metalą lydyti, pilstyti į formas, kalti, štampuoti, grūdinti. Iš ruošinių buvo naudojami geležies luitai, juostos, įvairaus skerspjūvio strypai, skarda.
Kalvė buvo pagrindinė ginklų ir įrankių gamybos, jų remonto vieta. Pirmasis kalvystės darbų mechanizavimas prasidėjo apie XVI a. Tuomet pradėti naudoti mechaniniai kūjai, kaldavę varomi vandens srauto energijos. Vėliau dėl mažo darbo našumo ir technikos pažangos kalvėje rankinę gamybą pakeitė kalvystės cechai su mechaniniais ir hidrauliniais kūjais, valcavimo staklėmis, kėlimo įrenginiais.
Lietuvoje redaguoti
Tradicinės kalvės pradėtos statyti XVI a. amžiuje. Jos būdavo medinės, akmeninės, mūrinės, kartais tinkuotos. Vidus – vienos patalpos, be lubų, su dvivėrėmis durimis iš galo. Greta ūkinės svarbos, jos turėjo ir visuomeninę reikšmę: pastatyta kalvė tapdavo ūkininkų susiėjimo vieta, kur buvo gaminami ir taisomi įrankiai, kaustomi arkliai. Tradicinė įranga senosiose kalvėse:[1]
- žaizdras su kaminu virš stogo
- ąžuolinė trinka su masyviu priekalu,
- jaučio odos dumplės,
- geležies apdorojimo įrankiai (žnyplės, kūjai, plaktukai, kalteliai),
- vandens lovys geležiai grūdinti,
- darbo stalas su spaustuvais,
- gręžimo staklės,
- gamtinio abrazyvo tekėlas įrankių galandimui
- arklių kaustymo įrankių dėžė
Kalves savo reikmėms pasistatydavo dvarai, jas priderindami prie sodybos architektūros. Jų būdavo prie malūnų, kur vanduo pūsdavo dumples ar kilnodavo kūjus (vėliau šį darbą atliko elektra). Kartais po tuo pačiu stogu gyvendavo ir kalvis.[1]
Šaltiniai redaguoti
Nuorodos redaguoti
- Forging Magazine Archyvuota kopija 2009-12-15 iš Wayback Machine projekto.
- Kalvystė (lietuvostautodaile.lt)