Kalkinimas
Dirvų kalkinimas - cheminis rūgštaus dirvožemio gerinimas į jį įmaišant kalkinimo medžiagų (gesintų kalkių, klinčių, dolomito, kalcito ir kt.). Pakalkintame dirvožemyje vykstančias reakcijas galima apibendrintai išreikšti tokia chemine formule: CaCO3+ 2H = Ca + H2O +CO2
Kalkinimas - universaliausia ir efektyviausia priemonė dirvožemio rūgštumui neutralizuoti ir rūgštėjimui stabdyti. Jis garantuoja ir kitų agrotechnikos priemonių, ypač tręšimo, efektyvumą. Kalkinimu ne tik neutralizuojamas dirvožemio rūgštingumas, bet ir pagerinama jo struktūra, vandens režimas, sumažinamas pasipriešinimas padargams, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio, sumažėja žalingo augalams judriojo aliuminio. Dėl kalkinimo suaktyvėja naudingųjų, ypač azotą fiksuojančių, mikroorganizmų veikla, skatinamas fermentų aktyvumas. Dirvų kalkinimas turi didelę ir gamtosauginę reikšmę. Kalkinės medžiagos neutralizuoja rūgščias mineralinių trąšų liekanas, kliudo patekti į augalinę produkciją radionuklidams bei sunkiesiems metalams. Pakalkinus drenažo sistema apsaugoma nuo užaugimo asiūkliais. Kalkinių medžiagų normos priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, dirvožemio tipo ir klimatinių sąlygų.
Vandens telkinių kalkinimas. Jei telkinyje vanduo rūgštus jis irgi gali būti šarminamas kalkinant. Ši priemonė seniai žinoma ir taikoma tvenkininėje žuvininkystėje. Masinis ežerų kalkinimas paplitęs Skandinavijoje.
Kalkinės medžiagos redaguoti
Kalkinių trąšų efektyvumas priklauso nuo jų kilmės, grynumo ir dalelių dydžio, skirtingos trąšos palyginamos perskaičiuojant į CaCO3. Plačiausiai kalkinimui naudojamos pramoninės kalkinės trąšos. Viena iš alternatyvų industrinėms kalkinėms medžiagoms yra gamtinės gėlavandenės karbonatinės nuosėdos. Aplinkiniuose kraštuose (Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir kt.) gėlavandenės karbonatinės žaliavos yra gana detaliai ištirtos. Įvertintas šių medžiagų stratigrafinis ir erdvinis paplitimas, litologinė, cheminė, mineraloginė sudėtis [1], jas dažniausiai ir rekomenduojama naudoti dirvožemių kalkinimui. Gėlavandenių karbonatinių nuosėdų klodai itin paplitę Baltijos aukštumoje ir teritorijoje greta jos.
Centrinėje Baltijos aukštumos dalyje slūgso beveik vien ežerų klintis, o aukštumos pakraščiuose ir upių (Nemuno, Neries, Šventosios, Žeimenos, Verknės ir kitų) bei raguvų išraižytose vietovėse – klinčių tufas. Medininkų aukštumoje gėlavandenių karbonatinių nuosėdų klodų labai mažai. Lietuvoje dar prieš 60 m. prof. M. Kaveckis yra tyręs puriąsias gamtines karbonatines medžiagas, randamas ties Kavarsku ir Siesarties slėnyje. Jo manymu šie karbonatai tinka ne tik dirvų kalkinimui, bet ir farmacijai. 1956 m. agronomas J. Savickas apgynė disertaciją, kurioje įvertino vietinių gėlavandenių karbonatų naudojimo žemės ūkyje ypatybes (Šventosios upės baseino pavyzdžiu) [2]. Vėliau gėlavandenės karbonatinės nuosėdos buvo nagrinėjamos pavienių tyrinėtojų (geografų ir geologų), sprendžiant bendruosius kvartero geologijos, geomorfologijos, paleogeografijos, limnologijos, mineralogijos ir kt. klausimus [3]. Tiek užsienyje, ir ypač Lietuvoje, atlikta ir nemažai tyrimų įvairių gamtinių kalkinių medžiagų panaudojimui žemės ūkyje įvertinti.
Knygos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Garunkštis A.1958 Lietuvos TSR teritorijoje žinomų ežerinių nuosėdų klasifikacijos klausimu. Lietuvos TSR MA Geol. ir geogr. in - to Moksliniai pranešimai, 6t.,
- Garunkštis A.1972 Lietuvos ežerinės nuosėdos ir jų panaudojimo galimybes. Lietuvos kvarterinių naudingųjų iškasenų geologijos klausimai. Lietuvos mokslinio tyrimo institutas, darbai, 19t .113-123,
- Savickas J. 1956. Gėlavandenės klintys Šventosios baseine, kaip medžiaga dirvų kalkinimui. Vilnius,
- Savickas J. 1957. Šventosios baseino gėlavandenių klinčių telkiniai ir jų naudojimas dirvoms kalkinti. Lietuvos Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto darbai t. III, 53-80.