Kahalas – žydų bendruomenė, kurios nariai turėjo balsavimo teisę; žydų bendruomenės vietos savivaldos institucija, veikusi iki XX a. pradžios.

Kahalo institucija susikūrė pirmaisiais krikščionybės amžiais. Žydų savivaldą atskirai išplėtojo Palestinos ir Babilonijos žydų bendruomenės. Palestinoje buvo susiklosčiusi vietinė žydų bendruomenė, kurios aukščiausias vadovas buvo patriarchas. Palestinoje pačios vietos bendruomenės rūpinosi bendruomenės veikla, rinkdavo atsakingus asmenis įvairioms funkcijoms atlikti.

Babilonijoje žydų bendruomenės formavosi pagal graikų polių pavyzdį. Šių bendruomenių aukščiausia institucija buvo egzilarchas, savo valdžią kildinęs iš paskutiniojo į Babiloniją VI a. prieš Kristų ištremto Judėjos karaliaus. Egzilarchas postą paveldėdavo. Be jo, veikė ir renkamų, ir postą paveldinčių žydų institucija, kuri rūpinosi autonominių įstatymų priėmimu, santykiais su valstybės valdžia, mokesčių rinkimu, t. p. atlikdavo ir teismo funkcijas.

Krikščioniškoje Europoje centralizuotą žydų bendruomenių valdžią perėmė vietos bendruomenės. Prancūzijoje ir Vokietijoje susiklostė vadinamoji apribotos demokratijos savivalda, kurioje imtos taikyti rinkimų procedūros. Kai kurie pareigūnai rinkti tiesiogiai, kiti dažniausiai burtais. Už bendruomenių taisyklių pažeidimus, jos nariai galėdavo būti pašalinti iš bendruomenės.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Kahalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 125-126 psl.