Kūčiukai
Kūčiukai (prėskutė, šližikai) – tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas. Tai nedideli, prėskūs, truputį saldūs miltiniai mielinės tešlos kepinėliai su aguonomis. Gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje arba su spanguolių kisieliumi.
Istorija redaguoti
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėtos kepti nedidelės bandelės su aguonomis. Dzūkijoje būdavo kepamas paplotis. Jį šeima vėliau laužydavo ir mirkydavo į aguonpienį.[1]
Paruošimas redaguoti
Kai kur kūčiukus kepdavo ne tik iš kvietinių, bet ir iš miežinių ar grikinių miltų. Pakilusi tešla sukočiojama į volelius ir supjaustoma riešuto dydžio (1,5-2 cm ilgio) gabalėliais. Jie dar gali būti suapvalinami. Kartais kūčiukai, ypač Suvalkijoje, kepami voleliais; iškepti sulaužomi. Suvalkiečių kūčiukai kiek didesni už aukštaičių ir žemaičių. XIX a. pab.- XX a.pr. kūčiukai buvo kepami duonkepėse ant pado arba molinėse keptuvėse, vėliau skardose.[2]
Pavadinimas redaguoti
Priskaičiuojami apie 25 skirtingi kūčiukų pavadinimai. Bendrinį kūčiukų pavadinimą maži apvalūs kvietinių miltų su mielėmis kepiniai įgavo palyginti neseniai. Kūčiukai lietuvių kalbos tarmėse buvo vadinami įvairiai.[3] Jie taip pat žinomi kaip prėskučiai, prėskieniai,[4] šližikai (šlyžikai[5], sližikai), skrebučiai, riešutėliai, barškučiai, kleckai[6] (kleckučiai, kleckiukai[7]), parpeliai (parpeliukai), buldikai,[8] galkutės, kalėdukai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai.[9]
Reikšmė redaguoti
Kūčiukų svarba per šventes yra ne mažesnė nei pačios duonos, lietuvių garbinamos nuo seniausių laikų. Kūčiukai turi seną, nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę: senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau panašumo magijos principu tas duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu[10]. Kūčiukai yra apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti.[11] Jie yra lyg tikros duonos analogas. Ne veltui kūčiukai vadinami vėlių duonele ir paskutinės vakarienės duona, meilės simboliu. Šio tradicinio lietuviško valgio paliekama ant stalo pernakt, kad juo pasivaišintų ir amžinojo poilsio atgulę šeimos artimieji.[12]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lietuviškų Kūčių tradicijų istorija: iš kur atsirado kūčiukai? Archyvuota kopija 2015-12-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Juozas Kudirka. „Kūčių stalas“. Vilnius, 1989 m. 64 psl.
- ↑ Kūčių vakarienei – kūčiukai, Kalėdoms – meduoliai Archyvuota kopija 2015-12-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kūčių nakties stebuklai
- ↑ Du trečdaliai gyventojų perka masinės gamybos kūčiukus
- ↑ Kūčiukai (prėskučiai, kleckai, sližikai, skrebučiai)
- ↑ Kalėdos seniau ir dabar
- ↑ Kūčiukai įvairiose vietovėse vadinami prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais ir buldikais Archyvuota kopija 2015-03-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kūčiukams - garbingiausia vaišių stalo vieta
- ↑ Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto Alba, 2004, 73 p. ISBN 9986-16-389-7
- ↑ Kūčiukai, kurie pavyksta, net jei kepate juos pirmą kartą gyvenime
- ↑ Kepame naminius kūčiukus. Tai paprasta! Archyvuota kopija 2015-12-25 iš Wayback Machine projekto.