Juozas Mikėnas

Juozas Mikėnas
Gimė	1901 m. vasario 12 d. Skardupio viensėdis, Aknystos valsčius, Rusijos imperija
Mirė	1964 m. spalio 24 d. (63 metai) Vilnius, LTSR
Palaidotas (-a)	Antakalnio kapinėse
Veikla	skulptorius
Organizacijos	Lietuvos dailės institutas
Pareigos	profesorius
Žymūs studentai	Gediminas Jokūbonis Juozas Kėdainis Kazimieras Kisielis Konstantinas Bogdanas
Žymūs apdovanojimai
TSRS liaudies dailininkas Stalino premija LTSR valstybinė premija
Vikiteka	Juozas Mikėnas

Juozas Mikėnas (1901 m. vasario 12 d. Skardupio viensėdis, Aknystos valsčius, Rusijos Imperija (dabar Latvijos respublika) – 1964 m. spalio 24 d. Vilnius, LTSR; palaidotas Antakalnio kapinėse) – vienas žymiausių lietuvių skulptorių, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje.

Juozo Mikėno antkapis Antakalnio kapinėse

Biografija

Sesuo Akvilė Mikėnaitė, brolis Jonas Mikėnas, duktė Rima Mikėnaitė. 1920 m. mokėsi Piešimo kursuose Kaune pas Justiną Vienožinskį, 1922–1926 m. Kauno meno mokykloje pas Kajetoną Sklėrių, 1926–1927 m. Paryžiuje lankė A. Lhoto ir M. Šuchajevo (vadinamoji Rusų akademija) studijas. 1927–1931 m. studijavo Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje ir Žiuljano akademijoje.

1931–1940 m. Kauno meno mokyklos, 1940–1941 m. Vilniaus dailės mokyklos, 1941–1943 m. ir 1944–1945 m. Vilniaus dailės akademijos, 1945–1946 m. Vilniaus dailės instituto, 1946–1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto, 1951–1964 m. Lietuvos dailės instituto dėstytojas. 1946–1961 m. Skulptūros katedros vedėjas, nuo 1946 m. profesorius. 1955 m. TSRS dailės akademijos narys korespondentas.

Kūryba

Nuo 1928 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Paryžius, Maskva); individualios parodos: Vilnius – 1962 m., 1971 m., 1976 m., 1991 m., Maskva – 1962 m., Kaunas – 1976 m. 1932–1934 m. dalyvavo grupuotės „Ars“ veikloje, sukūrė pirmosios parodos plakatą.

Reikšmingiausia kūrybos sritis – skulptūra. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė skulptūrų („Draugo portretas“ 1928 m., „Jūreivio galva“ 1930 m.), kurioms būdingas dokumentiškumas, modeliuotės tikslumas. Vėlesnėse išryškėjo konstruktyvumas, formų geometriškumas; vienose („Mergaitė“, „Viktoras Vizgirda“, abu 1932 m.) ryškūs postkubizmo, archaizacijos bruožai, kitose („Vyro galva“ 1935 m.) – įvairi formų sintezė, stilizacijos elementai.

Lyrizmas, poetiškumas, polinkis į monumentalumą išryškėjo ketvirto dešimtmečio antrosios pusės skulptorius kompozicijose („Vaikas su balandžiu“ 1935 m., „Vincukas“ 1938 m., „Mergina laukuose“ 1939 m., reljefai „Moteris su grebliu“ 1936 m.) ir portretuose („Žmona“ 1936 m., „Moteris“ 1938 m.).

Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų pasaulinėms parodoms – Paryžiaus („Rūpintojėlis“ 1937 m., parodos Didysis prizas; dekoratyvinis bareljefas) ir Niujorko („Lietuva“ 1939 m.), joms būdinga rimtis, apibendrintos aptakios formos.

Penktojo–šeštojo dešimtmečio skulptūros dinamiškesnės, jose atsirado patoso: skulptūrinės grupės „Besimokantis jaunimas“ ant Žaliojo tilto Vilniuje (su J. Kėdainiu, 1952 m.), skulptūros „Marytė Melnikaitė“ (1955 m., Zarasai, dabar Grūto parke, Druskininkai), „Petras Cvirka“ (1959 m., Vilnius).

Kamerinėms skulptūroms būdingas dinamiškas siluetas ir linijų ritmas (reljefai „Šokis“ 1946 m., „Motinystė“, „Žvejai“, abu 1946 m.), portretuose išryškinti žmogaus psichologiniai („Rima“ 1955 m., „Jaunosios pianistės portretas“ 1958 m.), etniniai bruožai („Valstietė“ 1957 m., „Žvejas, žvejo duktė ir aš“ 1961 m., „Dzūkas ir anūkas“ 1964 m.). Monumentalumas, proporcijų harmonija, kompaktiškas siluetas, vidinė rimtis ir dama su aplinka būdinga vėlyvosioms skulptūroms: „Taika“ (1960 m.), „Mūsų saulė“ (1962 m.), „Pirmosios kregždės“ (sukurta 1964 m., išdidinta kopija 1987 m. pastatyta šalia Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje).

Sukūrė mozaikų („Jaunuolio galva“, „Mergaitės galva“ apie 1931 m., „Kristaus galva“ Kauno Dievo kūno bažnyčios fasade, su B. Matuzevičiumi, 1932 m., „Darbininkas“ 1934 m.).

Iliustravo knygų (Petras Cvirka. „Kasdienės istorijos“, Kazys Boruta. „Mediniai stebuklai“, abi 1938 m.), nuliejo akvarelių („Prie jūros“ 1956 m., „Palanga“, „Nida“, abi 1958 m., „Prie ežero“ 1961 m.), sukūrė piešinių (daugiausia aktų, „Leda“, iki 1939 m.).

Jo kūryba turėjo įtakos lietuvių skulptūros raidai. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.

Žinomiausi darbai

• „Karys“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpinėje Kaune, 1938 m.
• „Motina“, bareljefas, marmuras, 1935 m.; Kauno Čiurlionio dailės muziejus.
• „Medžio raižytojas“, gipsas, 1937–1938 m.; Kauno Čiurlionio dailės muziejus.
• „Lietuva“, Lietuvos paviljonui Pasaulinėje parodoje Niujorke, gipsas, 1939 m.
• „Pergalė“, dalis paminklo kariams – gvardiečiams, žuvusiems Karaliaučiuje, bronza, 1946 m.; Stalino premija, 1947 m., Kaliningradas.
• Marytės Melnikaitės paminklas, Zarasai, bronza, 1947–1955 m.
• Skulptūrinė grupė „Besimokantis jaunimas“, 1952 m., kartu su Juozu Kėdainiu, Žaliasis tiltas Vilniuje
• „Jaunoji pianistė“, bronza, 1958 m., Tretjakovo galerija Maskvoje.
• Paminklas rašytojui Petrui Cvirkai Vilniuje, 1959 m., architektai Vladislovas Mikučianis, Ignas Laurušas.
• „Taika“, gipsas, 1960 m.
• „Pirmosios kregždės“, gipsas, 1964 m., LTSR valstybinė premija, 1966 m.; eksponuota Pasaulinėje parodoje Expo-67 Monrealis, Kanada). Padidintas skulptūros variantas, atlietas iš bronzos 1987 m. pastatytas šalia Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje. Skulptoriai Dovydas Zundelovičius, Konstantinas Bogdanas, architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Nasvytis, Gediminas Baravykas.

Mokiniai

Tarp daugelio mokinių buvo ypač žinomų skulptorių: Gediminas Jokūbonis, Juozas Kėdainis, Kazimieras Kisielis, Konstantinas Bogdanas.

Įvertinimas

• 1954 m. – TSRS dailės akademijos narys – korespondentas
• 1961 m. – TSRS liaudies dailininkas
• 1947 m. – Stalino premija
• 1966 m. – LTSR valstybinė premija