Juozas Babravičius
| Juozas Babravičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1882 m. kovo 21 d. Šelviai, Vilkaviškio valsčius
|
| Mirė | 1957 m. balandžio 3 d. (75 metai) Kaunas
|
| Palaidotas (-a) | Panemunės kapinėse |
| Veikla | dainininkas, pedagogas |
| Alma mater | 1914 m. Sankt Peterburgo konservatorija |
Juozas Babravičius (1882 m. kovo 21 d. Šelviuose, Vilkaviškio valsčius – 1957 m. balandžio 3 d. Kaune) – Lietuvos dainininkas (tenoras), pedagogas.
Biografija redaguoti
Nuo mažens išsiskyrė geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. Rokas Šliūpas ir patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją, žadėdamas materialinę paramą.
1908 m. įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas įsitraukė į aktyvų Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku, dainavo jo vadovaujamame Šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (Džiuzepė Verdis, „Rigoletas“), studentai ėmė bisuoti. 1914 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją.[1]
1914–1919 m. dainavo Maskvos Didžiajame teatre. Debiutavo Bajano vaidmeniu Michailo Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Nuo 1919 m. gastroliavo Graikijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų „Steinway Halle“ salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Koncertavo Klaipėdoje. Vėliau išvyko į JAV, dainavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos „Orchestra Hall“ salėje.[2]
1925 m. vėl sugrįžo į Kauną, teatre dainavo Lenskį ir Almavivą. 1926 m. jį į savo trupę pakvietė Fiodoras Šaliapinas, tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius.
1934–1940 m. Valstybės teatro, 1940–1941 m. Valstybinio dramos, operos ir baleto teatro, 1941–1944 m. Kauno didžiojo teatro, 1944–1945 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1944–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, 1949–1956 m. Lietuvos konservatorijoje, nuo 1956 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje.[3]
Mokiniai: Aloyzas Domeika, Vytautas Čepliauskas, Abdonas Lietuvninkas, Gediminas Šmitas, Kazys Znamenskas.
Vaidmenys redaguoti
- Alfredas ir Hercogas Džiuzepės Verdžio operose „Traviata“ ir „Rigoletas“
- Almaviva Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“
- Dubrovskis Eduardo Napravniko operoje „Dubrovskis“
- Lenskis Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Talentingasis Kipro Petrausko amžininkas. Nemunas, 2007-12-20 nr. 45, 46 Archyvuota kopija 2016-03-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=103647
- ↑ Vaclovas Juodpusis. Juozas Babravičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 413 psl.
Literatūra redaguoti
- Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja: 1882–1957. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 160 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-437-7