Jonas Petras Sapiega
| Jonas Petras Sapiega | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Sapiegos | |
| |
| Herbas „Lis“ | |
| Gimė | 1569 m. |
| Mirė | 1611 m. spalio 15 d. (~42 metai) Maskva |
| Tėvas | Povilas Sapiega |
| Motina | Ana Chodkevičiūtė |
| Sutuoktinis (-ė) | Sofija Veicher |
| Vaikai | Andrius Stanislovas Sapiega, Jonas Sapiega, Florianas, Povilas Jonas Sapiega, Siuzana Sofija Sapiegaitė |
 Vikiteka |
Jonas Petras Sapiega |
Jonas Petras Sapiega (lenk. Jan Piotr Sapieha; 1569 m., greičiausiai Bychovas arba Mogiliovas – 1611 m. spalio 15 d., Maskva) – LDK valstybinis ir karinis veikėjas, bajoras iš Sapiegų giminės. Usviato seniūnas nuo 1600 metų, karaliaus rotmistras nuo 1605 metų. Aktyvus Lžedimitrijaus II šalininkas.
Biografija redaguoti
Sapiegų giminės, Čereisko-Ružano linijos atstovas, herbo „Lis“ savininkas, Kijevo kašteliono Povilo Ivanovičiaus Sapiegos ir Anos Chodkevičiūtės sūnus. Mokėsi Vilniaus akademijoje (iki 1587 metų) ir Padujos universitete.
Dalyvavo kovose su Krymo totoriais. 1600 metais išrinktas pasiuntiniu į seimą nuo Gardino miesto.
Buvo vienas iš vadų Lenkijos-Lietuvos kariuomenės ATR kare su Švedija 1600–1611 metais kaip įgulos vadas iš 100 kazokų. Dalyvavo Vendeno 1601 m. sausio 7 d., Koženhauzo 1601 m. birželio 29 d., Vezenbergo 1603 m. kovo 5 d. mūšiuose, Dorpato paėmime 1603 m. balandžio 13 d.; Kirchgolmo mūšyjeв 1605 metais vadovavo ATR karių dešiniajam flangui (400 husarų ir 700 kazokų)[1].
Zebžydovskio rokošo metu dalyvavo lemiamajame Guzovo mūšyje, atvedęs į karaliaus pusę husarų ir kazokų įgulas[1].
1608 metų rugpjūčio mėnesį pritarus savo pusbroliui Leonui Sapiegai pasiūlė Lžedimitrijui II pagalbą įvaldant Rusijos sostą ir su 1720 karių perėjo Lietuvos-Rusijos sieną. Rugpjūčio 25 paėmė Viazmą, po ko, sutikus Marną Mnišek ir jos tėvą, nuvyko į Tušino stovyklą[1].
1608 metų rugsėjį apgulė Troice-Sergijevo vienuolyną, spalio 2 d. sumušė Ivano Šuiskio kariuomenę netoli Rachmancevo kaimo, po ko įvyko tušincų įsiveržimas į Pamaskvio kraštą. 1610 metų vasarį paėmė Dmitrovą. 1610 metų sausio 12 buvo priverstas atsitraukti nuo Troice-Sergijevo vienuolyno, kovo 1 d. patyrė pralaimėjimą nuo Michailo Skopino-Šuiskio kariuomenės[1].
1610 metų birželį prisijungė prie Lžedmitrijaus II Kalugoje. Birželio 25 d. savo karių paskelbtas etmonu. 1610 m. birželį pajudėjo Maskvos link, po Vasilijaus Šuiskio nuvertimo ir septynių bajorų nustatymo atvyko į Rusijos sostinę, kur vedė derybas dėl valdžios perdavimo Lžedmitrijui II, beje tarp Sapiegos karių sklandė idėjos paskelbti caru patį Joną Petrą[1].
Mirė Maskvos Kremliuje 1611 spalio 15 nuo ligos. Palaidotas Lepunuose, Gardino paviete[1]. Jis yra atsiminimų autorius «Dzieje Marsa krwawego i sprawy odważne, rycerskie przez Wielmożnego Pana Jego Mości Pana Jana Piotra Sapiehę starostę uświadzkiego w monarchii moskiewskiej od roku 1608 do roku 1612 sławnie odprawowane».
Šeima redaguoti
Buvo vedęs Sofiją Veicher (m. po 1631 m.), Pucko seniūno ir karaliaus pulkininko Ernesto Veicherio (1517–1598) ir Anos Liudvikos Morteckos dukterį. Jų vaikai:
- Andrius Stanislovas Sapiega (m. 1646)
- Jonas Sapiega (m. 1630)
- Florianas (m. 1637)
- Povilas Jonas Sapiega (1610–1665)
- Siuzana Sofija Sapiegaitė[2].
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Грыцкевіч А. Сапегі (2005). Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. Мн.: Беларуская Энцыклапедыя імя П. Броўкі. pp. 547–548. ISBN ISBN 985-11-0378-0.
{{cite book}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: invalid character (pagalba) - ↑ Sapieha E., Saeed-Kałamajska M. Dom Sapieżyński. – Cz. 2. – Warszawa: Wydawn. Nauk. PWN, 2008. – S. 39.
Literatūra redaguoti
- Полевой П. Н. Ясновельможный пан Ян Сапега. (Опыт исторической характеристики) Archyvuota kopija 2014-10-29 iš Wayback Machine projekto. // Исторический вестник, 1892. – Т. 49. – № 7. – С. 143–150.
- Свирелин А. О разорении Переславского Данилова монастыря и вотчин его поляками и литовцами Archyvuota kopija 2014-10-29 iš Wayback Machine projekto. // Чтения в Императорском Обществе истории и древностей российских, 1859. – Кн. 2. – Отд. 5. – С. 9–13.
- Дневник Яна Петра Сапеги (1608–1611). – М.: Древлехранилище, 2012. – (Памятники истории Восточной Европы. Источники XV–XVII вв., 9).