Jonas Goštautas (1800)

Jonas Goštautas (1800)
Goštautai
Herbas Abdankas
Herbas Abdankas
Gimė 1800 m. liepos 3 d.
Šileliai, netoli Baisogalos
Mirė 1871 m. liepos 2 d. (70 metų)
Rufekas

Jonas Goštautas (1800 m. liepos 3 d. Šileliai, netoli Baisogalos1871 m. liepos 2 d. Rufekas, Šarantos departamentas, Prancūzija) – Lietuvos demokratinės bajorijos veikėjas, rašytojas.

Biografija redaguoti

Kilęs iš Goštautų giminės. Baigęs Kėdainių gimnaziją iki 1823 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1823 m. gyveno tėviškėje, buvo Šiaulių apskrities žemės ribų teisėjas. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Baisogaloje suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo, Baisogaloje užėmė ceichgauzą, paėmė į nelaisvę apie 100 rusų kareivių. Vėliau vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Sukilimui pralaimint su generolo H. Dembinskio daliniais, pasitraukė į Varšuvą, vėliau emigravo į Prancūziją. Priklausė 1832 m. čia įkurtai Lenkijos demokratinei draugijai, 1836 m. pasirašė jos Manifestą, skelbiantį svarbiausią būsimo sukilimo uždavinį – panaikinti baudžiavą ir valstiečiams be išpirkos perduoti turimą žemę. Pažiūras išdėstė Prancūzijoje anonimiškai išleistoje beletrizuotų atsiminimų knygoje „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (Pan Sędzic czyli Opowiadanie o Litwie i Żmudzi 1839 m., lietuvių kalba 1967 m.). Joje aprašė dvarininkų ūkį, buitį, požiūrį į baudžiauninkus kaip į vergus, valstiečių išnaudojimą, stiprėjančias antibaudžiavines nuotaikas, pateikė žinių apie 1831 m. sukilimą. Kėlė idėją atkurti nepriklausomą demokratinę Abiejų Tautų Respubliką. 1848 m. dalyvavo Poznanės sukilime.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Jonas Goštautas (1800). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 18 psl.