Japonijos imperija
Šis straipsnis apie imperialistinę Japoniją. Apie dabartinę Japoniją skaitykite straipsnyje Japonija.
Japonijos imperija (jap. 大日本帝国 = Dai Nippon Teikoku) – imperija, gyvavusi nuo Meidži restauracijos 1868 m. iki naujos konstitucijos priėmimo 1947 m. Imperija buvo dabartinės Japonijos pirmtakė.
.svg)
.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Šalies sparti industrializacija ir militarizacija lėmė Japonijos virtimą galinga imperija, II pasaulinio karo metais įstojusią į Ašies sąjungą ir užkariavusią didžiąją Pietryčių Azijos dalį. Nors kariaujant Ramiajame vandenyne Japonijai sekėsi, karui besibaigiant patyrusi daugybę sutriuškinimų, o galų gale JAV bombardavus Hirošimą ir Nagasakį, Japonija 1945 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo. JAV okupavus Japoniją, panaikinta imperija ir, spaudžiant amerikiečiams, paskelbta nauja konstitucija. Šalis išbuvo okupuota iki 1952 m.
Imperialistinės Japonijos egzistavimo laikotarpiu šalį valdžiusių imperatorių pomirtiniais vardais (Meidži, Taišio, Šiova) pavadinti ir laikotarpiai, kurių metu viešpatavo šie imperatoriai.
Istorija redaguoti
Du šimtmečius Edo laikotarpiu šiogūnų vykdyta valstybės izoliavimo politika, dar vadinama Sakoku, Kanagavos konvencija panaikinta 1854 m. Nuo to laiko buvo atnaujinta Japonijos prekyba su užsienio šalimis, pasirašyta daug prekybos sutarčių tarp Tokugavos šiogūnato ir Vakarų valstybių. Dėl tokių šiogūnato veiksmų kilo vidinis nepasitenkinimas, peraugęs į radikalų, ksenofobišką judėjimą, vadinamą sonnō jōi („gerbkime imperatorių, šalin barbarus“).[1]
1863 m. kovą buvo išleistas „įsakas išvyti barbarus“ (jap. 攘夷勅命 arba 攘夷実行の勅命; jōi chokumei arba jōi jikkō no chokumei). Nors šiogūnatas nesistengė priversti įsakymą vykdyti, tas sukėlė atakas prieš šalyje gyvenančius užsieniečius ir patį šiogūnatą. 1862 m. per Namamugi incidentą samurajų būrys iš Sacumos nužudė anglą Čarlzą L. Ričardsoną, tuo užrūstindami Britų imperiją, kuri pareikalavo reparacijų, o 1863 m. bombardavo Kagošimos uostą, galop privertusi Tokugavų valdžią sumokėti kompensaciją.[2] Užsieninių laivų apšaudymas Šimonosekyje ir atakos prieš užsieniečių nuosavybę privertė ne vien britus imtis griežtų priemonių – Didžioji Britanija, kartu su Nyderlandais, Prancūzija ir JAV ne kartą atakavo Šimonosekį.[3] Čiošiū klano nariai taip pat buvo surengę nepavykusį Hamaguri maištą. 1866 m. Sacumos ir Čiošiū klanai sudarė aljansą, kurio pagrindinis tikslas buvo bendromis jėgomis nuversti Tokugavų bakufu. 1867 m. pradžioje, nuo raupų mirus imperatoriui Komei, sostą užėmė jo sūnus Mutsuhito (Meiji).
Tų pačių metų lapkričio 9 d. Tokugava Jošinobu užleido savo pareigas ir valdžią imperatoriui, sutikdamas būti „įrankiu, vykdančiu imperatoriaus nurodymus“.[4] Taip baigėsi Tokugavos šiogūnato viešpatavimas.[5] Tačiau jis vis dar išliko valstybės galva, o tuo buvo nepatenkinti imperialistai.
Išnašos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Hagiwara, Kōichi (2004). 図説 西郷隆盛と大久保利通 [Illustrated life of Saigō Takamori and Ōkubo Toshimichi] (japonų). Kawade Shobō Shinsha. ISBN 4-309-76041-4.
- Jansen, Marius B. (2002). The Making of Modern Japan. Cambridge, Mass: Harvard University Press. ISBN 0-674-00334-9. OCLC 44090600 Archyvuota kopija 2020-04-03 iš Wayback Machine projekto.
- Keene, Donald (2002). Emperor of Japan: Meiji and His World, 1852–1912. New York: Columbia University Press. ISBN 0-231-12341-8. OCLC 46731178 Archyvuota kopija October 10, 2017, iš Archive-It projekto
- Satow, Ernest Mason (1921). A Diplomat in Japan. London. ISBN 4-925080-28-8.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)