Japonų teatras
Japonų teatras, manoma, išsivystė iš pirmykščių šokių ir Šinto dievybių garbinimo apeigų. Jis paprastai skirstomas į tradicinį ir naujovišką. Pirmosios tradicinio teatro formos randamos Kanazavos miesto apylinkėse. Žinomiausios jo rūšys yra Bugaku, No, Kabuki, Kiogen, bei Bunraku, arba lėlių teatras. Naujoviško teatro garsiausi žanrai Simpa, Sinkokugeki, Singeki. Taip pat japonai perėmė vakarietiško teatro tradicijas ir rūšis: operą, baletą.
Tradicinis japonų teatras redaguoti
Kelios žinomiausios tradicinio japonų teatro formos yra No, Bugaku, Kabuki, Kiogen bei lėlių teatras Bunraku.
No redaguoti
No - tradicinis japonų vaidinimas, kuriame į viena sujungiama muzika, šokis, drama, poezija, sukuriamas nepaprastai gražus scenos menas. Daugiausia No kolektyvų yra Tokijuje, Osakoje, Kiote.
Kiogen redaguoti
Kiogen yra komedijos žanras, kuris tarsi atsveria rimtą No, vietoj dainų naudojami dialogai. Vis dėlto šie du teatro stiliai yra labai panašūs. Aktorių treniruočių programos nedaug kuo skiriasi. Kartais Kiogen aktoriai netgi suvaidina antraeilius No vaidmenis ar atvirkščiai.
Bugaku redaguoti
Bugaku turbūt yra pats neįprasčiausias iš japonų teatro žanrų, kadangi į jį įeina daugybė kaimyninių tautų (Indijos, Kinijos, Korėjos, pietryčių Azijos)tradicinių elementų. Bugaku metu šokama ir dainuojama, naudojamos kaukės. Šis stilius dar vadinamas Gagaku.
Kabuki redaguoti
Žinomiausias japonų teatro žanras yra kabuki. Jame naudojami įspūdingi kostiumai, kovos kardais (iki 1680 m. jie buvo tikri). Pirmą kartą tokio stiliaus vaidinimas buvo pastatytas 1603 m. kaip priešingybė No teatrui.
Bunraku redaguoti
Bunraku - tai tradicinis lėlių teatras, kurios ištakos siekia Edo periodą. Bunraku spektaklių metu groja tradiciniai japonų instrumentai. Lėlės būna maždaug vieno metro aukščio, joms valdyti reikia bent jau trijų žmonių. Kiekvienas žmogus atsako už skirtingas lėlės kūno dalis.
Modernus teatras redaguoti
Naujieji teatro žanrai Japonijoje atsirado po Meidzi revoliucijos. Tai buvo Simpa - išaugusi iš įprasto teatro XIX a. pabaigoje, singeki - europietiško tipo drama bei kitos šakos. Taip pat Japonijoje paplito Europos teatro šūšys: opera, operetė, baletas ir daugybė kitų.