Izaijas
Izaijas (Ješajas) – vienas iš didžiųjų žydų pranašų.
Jo vardu vadinama Senojo Testamento knyga yra pati pirmoji tarp visų pranašų knygų, kurioje Izaijas išpranašauja, kada ateis Dievo tarnas – Mesijas.
Izaijas gyveno Jeruzalėje, kai ją valdė Ozijas, Joatamas, Achazas ir Ezekijas. Dievui pašaukus Izaiją pranašauti, meldėsi šventykloje. Jam buvo pasiųstas Dievo, Vienintelio Šventojo, regėjimas ir buvo atleistos nuodėmės. Nuo tada jis galėjo skelbti žmonėms Dievo žodį.
Izaijas vedė pranašę ir su ja susilaukė 2 sūnų, kuriuos pavadino ypatingais vardais, parodančiais, ko Dievas iš jų pageidauja.
Asirų kariuomenei apgulus Jeruzalę, Izaijas paragino karalių Ezekiją pasikliauti Dievu ir nepasiduoti. Šiam sunkiai susirgus, Izaijas pasimeldė ir Dievas per Izaiją pranešė, kad Ezekijas gyvens dar 15 metų. Tai Judėjos gyventojams suteikė vilties, nors jie negalėjo išvengti savo nepaklusnumo Dievui padarinių, bet žinojo, kad ateis laikas, ir Dievas sunaikins juos užpuolusį priešą, o juos pačius grąžins iš tremties.[1]
Talmudo teigimu, Izaiją karaliaus Manaso įsakymu perpjovė mediniu pjūklu.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Bibilijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m.