Interpolas
International Criminal Police Organization
Organisation internationale de police criminelle
Įkurta1923 m. rugsėjo 7 d.
TipasTarptautinė organizacija
BūstinėLionas, Prancūzija
Narystė195 nariai
Oficialios kalbosarabų, anglų, prancūzų, ispanų
PrezidentasMeng Hongwei
(nuo 2016)
Generalinis sekretoriusJürgen Stock
(nuo 2014)
Biudžetas137 mln. eurų (2021)[1]
Darbuotojų1016 (2021)[2]
Tinklalapiswww.interpol.int

Interpolas (angl. International Criminal Police Organization, INTERPOL) – pasaulinė kriminalinės policijos įstaiga.[3]

Būstinė Lione
Valstybės narės

Vienija 195 valstybes nares[4], disponuoja 137 mln. eurų biudžetu. Antra didžiausia tarpvyriausybinė institucija narių skaičiumi (po JTO). Oficiali darbo kalba – prancūzų.

Siekiant politinio neutralumo, Interpolo konstitucija draudžia imtis bet kokių politinio, karinio, religinio ar rasinio pobūdžio veiksmų.[5] Organizacijos veikla daugiausiai susijusi su viešuoju saugumu, terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, nusikaltimais žmoniškumui, nusikaltimais aplinkai, genocidu, karo nusikaltimais, piratavimu, neteisėta prekyba narkotikais, ginklų prekyba, prekyba žmonėmis, pinigų plovimu, vaikų pornografija, ekonominiais nusikaltimais, kompiuteriniais nusikaltimais, intelektinės nuosavybės nusikaltimais ir korupcija.

Istorija redaguoti

Pirmasis reikšmingas žingsnis link Interpolo įkūrimo buvo Pirmojo Tarptautinės kriminalinės policijos kongreso įsteigimas 1914 m. Policijos pareigūnai, teisininkai ir teisėjai iš 14 šalių susirinko Monake aptarti arešto procedūrų, tapatybės nustatymo metodikos, centralizuoto tarptautinio nusikalstamumo įrašų bei asmens išdavimo kitai valstybei protokolus.[6] Tačiau Pirmasis pasaulinis karas nutolino šiuos nutarimus iki kol 1923 m. rugsėjo 7 d. Vienoje vykusiame Antrajame Tarptautinės kriminalinės policijos kongrese buvo įkurtas Interpolas, žinomas kaip kaip Tarptautinės kriminalinės policijos komisija (ICPC). Steigėjos: Lenkija, Austrija, Belgija, Kinija, Egiptas, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Rumunija, Švedija, Šveicarija ir Jugoslavija. JAV prisijungė 1923 m.[7], o Jungtinė Karalystė – 1928 m.[8]

Po Austrijos anšliuso 1938 m. pateko į nacistinės Vokietijos kontrolę, komisijos būstinė 1942 m. buvo perkelta į Berlyną. Nuo 1938 iki 1945 m. Interpolo prezidentais buvo naciai: Otas Šteinhauslas, Reinhardas Heidrichas, Artūras Nebe, Ernstas Kaltenbruneris. Jie buvo SS generolai, Kaltenbruneris buvo aukščiausio rango SS pareigūnas, kurį Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas nuteisė mirties bausme.

1945 m. organizacija buvo atkurta Sąjungininkų atstovų iš Belgijos, Prancūzijos, Skandinavijos ir Jungtinės Karalystės. Nauja būstinė buvo įsteigta Paryžiaus priemiestyje Sen Klu. Ten buvo iki 1989 m., tada persikraustė į Lioną.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio Interpolas nesikišo į nacių karo nusikaltėlėms vykdomų bausmių veiklą, remdamasi organizacijos konstitucijos 3 straipsniu, draudžiančiu kištis į politinius reikalus.[9]

2010 m. liepą buvęs Interpolo prezidentas Džekis Selebis Johanesburge įsikūrusio Pietų Afrikos Aukščiausiojo teismo buvo apkaltintas 156 tūkst. eurų kyšio iš narkotikų prekeivių paėmimu.[10] 2008 m. pareiškus jam kaltinimus, Selebis atsistatydino. Pareigas laikinai perėmė Artūras Herera Verdugo (Arturo Herrera Verdugo) iki kol 2008 m. spalio mėn. į prezidento postą buvo išrinktas Khoo Boon Hui.

Struktūra redaguoti

  • Generalinė Asamblėja – aukščiausias valdymo organas, susitinka kasmet. Jį sudaro kiekvienos valstybės narės paskirti atstovai. Asamblėja priima visus svarbiausius sprendimus, susijusius su organizacijos politika, darbo metodais, finansais, veikla bei programomis.
  • Vykdomasis komitetas – sudaro 13 narių, kuriuos išrenka Generalinė Asamblėja, taip pat prezidentas, 3 viceprezidentai bei 9 atstovai, atstovaujantys 4 regionus. Interpolo prezidentą 4 metams renka Generalinė Asamblėja. Prezidentas pirmininkauja Generalinės Asamblėjos ir Vykdomojo komiteto susitikimams. Šiuo metu šias pareigas nuo 2016 m. eina atstovas iš Kinijos – Meng Hongwei. Generalinio sekretoriaus pareigas eina nuo 2014 m. vokietis Jürgen Stock.
  • Generalinis Sekretoriatas – įsikūręs Lione, veikia nuolat. Jame dirba virš 80 šalių pareigūnai, jie bendrauja viena iš 4 organizacijos kalbų: arabų, anglų, prancūzų ir ispanų. Sekretoriatas turi 6 regioninius padalinius (Argentina, Dramblio Kaulo Krantas, Salvadoras, Kenija, Tailandas ir Zimbabvė) ir ryšių biurą Niujorke.

Emblema redaguoti

Dabartinė emblema priimta 1950 m. Jos simboliai:

  • Gaublys, simbolizuojantis pasaulinę veiklą
  • Alyvos šakelės, simbolizuojančios taiką
  • Kalavijas, simbolizuojantis policijos veiklą
  • Svarstyklės, žyminčios teisingumą

Prezidentai ir generaliniai sekretoriai redaguoti

 
Dabartinis gen.sekretorius Jürgen Stock

Prezidentai nuo organizacijos įkūrimo 1923 m.:

  •   Johann Schober (1923–1932 m.)
  •   Franz Brandl (1932–1934 m.)
  •   Eugen Seydel (1934–1935 m.)
  •   Michael Skubl (1935–1938 m.)
  •   Otto Steinhäusl (1938–1940 m.)
  •   Reinhard Heydrich (1940–1942 m.)
  •   Arthur Nebe (1942–1943 m.)
  •   Ernst Kaltenbrunner (1943–1945 m.)
  •   Florent Louwage (1945–1956 m.)
  •   Agostinho Lourenço (1956–1960 m.)
  •   Richard Jackson (1960–1963 m.)
  •   Fjalar Jarva (1963–1964 m.)
  •   Firmin Franssen (1964–1968 m.)
  •   Paul Dickopf (1968–1972 m.)
  •   William Leonard Higgitt (1972–1976 m.)
  •   Carl Persson (1976–1980 m.)
  •   Jolly Bugarin (1980–1984 m.)
  •   John Simpson (1984–1988 m.)
  •   Ivan Barbot (1988–1992 m.)
  •   Norman Inkster (1992–1994 m.)
  •   Björn Eriksson (1994–1996 m.)
  •   Toshinori Kanemoto (1996–2000 m.)
  •   Jesús Espigares Mira (2000–2004 m.)
  •   Jackie Selebi (2004–2008 m.)
  •   Arturo Herrera Verdugo (laikinai ėjo pareigas 2008 m. spalio mėn., buvo kandidatas į prezidentus)
  •   Khoo Boon Hui (2008–2012 m.)
  •   Mireille Ballestrazzi (2012–2016 m.)
  •   Meng Hongwei (2016-2018 m.)
  •   Ahmed Naser Al-Raisi (nuo 2018 m.)

Generaliniai sekretoriai nuo organizacijos įkūrimo 1923 m.:

  •   Oskar Dressler (1923–1946 m.)
  •   Louis Ducloux (1946–1951 m.)
  •   Marcel Sicot (1951–1963 m.)
  •   Jean Népote (1963–1978 m.)
  •   André Bossard (1978–1985 m.)
  •   Raymond Kendall (1985–2000 m.)
  •   Ronald Noble (2000–2014 m.)
  •   Jürgen Stock (nuo 2014 m.)

Lietuvoje redaguoti

Kiekvienoje organizacijai priklausančioje valstybėje veikia nacionalinis organizacijos biuras. Tai kontaktiniai padaliniai palaikyti ryšiams ir keistis aktualia informacija su Interpolo generaliniu sekretoriatu, regioniniais pareigūnais ir kitomis valstybėmis narėmis. Interpolo nacionalinis skyriaus funkcijas mūsų šalyje atlieka 1991 m. lapkričio 30 d. įsteigtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Europolo ir Interpolo nacionalinis skyrius.[11]

Išnašos redaguoti

  1. https://www.interpol.int/Who-we-are/Our-funding
  2. https://www.interpol.int/What-you-can-do/Careers
  3. Interpolas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 177 psl.
  4. https://www.interpol.int/Who-we-are/Member-countries
  5. ICPO-INTERPOL Constitution and General Regulations. ICPO konstitucija, 3 straipsnis.
  6. „Interpol timeline“. Interpol.int. 2010-11-12. Suarchyvuotas originalas 2011-09-25. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
  7. „Interpol Member States: The United States“. interpol.int. Suarchyvuota iš originalo 2012-08-02. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
  8. „Interpol Member States: The United Kingdom“. interpol.int. Suarchyvuota iš originalo 2012-12-12. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
  9. „Designing Police: Interpol and the Study of Change in International Organizations (vid. p. 608)“. International Studies Quarterly. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
  10. „Ex-S Africa police chief convicted - Africa“. Al Jazeera English. 2010-07-02. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
  11. https://policija.lrv.lt/lt/tarptautinis-bendradarbiavimas/musu-partneriai/tarptautines-organizacijos/interpol Archyvuota kopija 2022-10-30 iš Wayback Machine projekto.
 

Nuorodos redaguoti