Iblis (arab. إبليس‎ = Iblīs) islame – tikrinis velnio vardas, Šėtonas (arab. شيطان = Shayṭān). Vardas Iblis laikomas skoliniu iš senovės graikų διάβολος (diábolos). Islamo mitologijoje Iblis yra Dievą garbinantis angelas (ar iš ugnies sukurtas džinas), kuris, priešingai nei kiti angelai, nenusilenkia Dievo sukurtam Adomui, todėl yra pašalinamas iš angelų ir paskelbiamas žmonių gundytoju ir blogio skleidėju.

Dauguma musulmonų Iblį (Šėtoną) laiko Dievo priešu ir hadžo metu simboliškai užmėto akmenimis. Sufizme Iblis atstovauja žemesniajai žmogaus savasčiai (nafs) – iracionaliems sprendimams, pasąmonės kompleksams, aistroms, nuodėmėms, neteisingiems sprendimams – todėl jį siekiama „atversti į islamą“ (džihadas), kad jo energija taptų teigiamų kokybių nešėja. Kai kurie radikalūs sufijai (pvz., Mansuras al-Haladžas ir jo pasekėjai) Iblį išaukštino kaip tobulą monoteistą ir Dievo įsimylėjėlį.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija