Homeriniai himnai (sen. gr. Ὁμηρικοὶ Ὕμνοι) – 33 senovės graikų himnų rinkinys, skirtas įvairių dievų pašlovinimui. Antikoje tradiciškai šie himnai būdavo priskiriami Homerui, nors dalis autorių (pvz., Tukididas) tuo abejojo. Išties, homeriniai himnai neturi nieko bendra su „Odisėjos“ ir „Iliados“ autoriumi, tik tiek, kad sukurti tuo pačiu epiniu („homeriniu“) metru – daktiliniu hegzametru. Nei homerinių himnų autorius, nei tikslesnė sukūrimo data nėra žinomi.

Iš 33 himnų (ar 34 – skaičiuojant himno Dionisui nuotrupas) seniausiais laikomi pirmieji penki, datuojami apie VIIVI a. pr. m. e. Kai kurie iš mažųjų himnų, panašu, yra heleninio laikotarpio, kiti – Aleksandro laikų, o himnas Herakliui (XV) – netgi bizantinio laikmečio. Iš tiesų, tai kas vadinama „homeriniais himnais“ yra tie patys Laudes deorum Homeri, kuriuos iš Graikijos, tarp kitų rankraščių, į Italiją atgabeno Džiovanis Aurispa.

Homeriniai himnai turi apibrėžtą kompoziciją, kurios pastovumą nulėmė kanoninė hegzametrinė himnografija. Himno pagrindą sudaro dievų „biografijos“ – aprašoma aukštinamo dievo kilmė, pagrindiniai žygdarbiai, pašventinimo laikas, vietos. Būtina dalis yra kreipimasis į dievybę, jos pamaloninimas, prielankumo siekis, pagalbos prašymas. Ilgiausi tekstai skirti Apolonui, Demetrai, Hermiui, Afroditei, o Dzeuso ir jam artimų dievų reikšmė menka. Panašu, kad ypač Apolono išaukštinimas susijęs su jo svarbiu vaidmeniu „Iliadoje“ bei tuo laikmečiu kylančia polių ir juos globojančio Apolono reikšme.[1]

Himnai redaguoti

Literatūra redaguoti

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Античные гимны, sud. Аза Алибековна Тахо-Годи, Изд-во МГУ, 1988–359 psl.