Hoglandas
| Hoglandas | ||
|---|---|---|
| ||
| Duomenys | ||
| Šalis: |  Rusija
| |
| Administracinė priklausomybė: | Leningrado sritis | |
| Salų skaičius: | 1 | |
| Jūra: | Suomijos įlanka (Baltijos jūra) | |
| Plotas: | 21 km² | |
| Kilmė: | ledyninė, tektoninė | |
| Aukščiausias taškas: | 173 m | |
| Ilgis: | 11 km | |
| Plotis: | 2,5 km | |
| Gyventojų skaičius: | nebegyvenama | |
| Žemėlapis | ||
Hoglandas (rus. Гогланд; suom. Suursaari; šved. Hogland, est. Suursaar) – sala Suomių įlankoje (Baltijos jūra), priklausanti Rusijos Leningrado sričiai.[1]
Geografinis aprašas redaguoti
Sala yra 180 km į vakarus nuo Sankt Peterburgo ir 35 km į pietus nuo Suomijos kranto ties Kotka, taip pat – 120 km į pietvakarius nuo Vyborgo.
Salos ilgis (iš šiaurės į pietus) – 11 km, plotis – 2,5 km.[2] Salos plotas – maždaug 21 km². Aukščiausia salos vieta – 173 m. Aiškiu oru matosi iš 70 km nuotolio, vizualiai atrodo kaip trys kalvos, kurių pietinė aukštesnė už kitas.[3]
Pakrantė išraižyta daugelio įlankų, iš kurių dvi tinka laivams stovėti:
- Suurkiulian-Lachti įlanka (suom. Suurkylään, rus. Сууркюлян-Лахти)[2], Surkiulios (Suurkylä) uostas[4][5] yra salos šiaurės rytų dalyje. Į įlanką gali įplaukti laivai, kurių grimzlė mažesnė kaip 4 m.[6][2] Prie įėjimo į įlanka, už 1,3 kabeltovo, yra nedidelė salelė (rus. Вяхяхелли)[2] Įlankoje yra dvi pusiau apgriuvusios prieplaukos.
- Limonikovo įlanka (rus. бухта Лимонникова) – vakarinėje salos pusėje. Gylis – 16–17 m.[2]
Pagrindinės salą sudarančios uolienos – granitas[3][2]. Granito pagrindas padengtas plonu dirvožemio sluoksniu, kuriame auga spygliuočiai.
Hoglando saloje vis didesnę reikšmę įgyja turizmas. Dauguma turistų atvyksta iš Sankt Peterburgo, nedaug – iš Suomijos. 2006 m. Rusijos valdžia Hoglando salą priskyrė pasienio zonai, dėl ko užsienio piliečiai negali atvykti į salą be specialaus leidimo. Tai apsunkina užsienio turizmą, nes turistai turi atvykti nedidelėmis grupėmis, reikia pasirūpinti leidimais.
Sala žinoma savo raižytu reljefu, joje yra 5 ežerai. Nuo 1826 m. Mäkiinpäällys kalva turi du Struvės geodezinio lanko taškus.[7]
Pirmasis švyturys saloje buvo pastatytas 1807 m. Seniausias tebeveikiantis švyturys veikia nuo 1904 m.
Iki 1940 m. saloje gyveno gana daug suomių (1890 m. – 1 154 žm.).[3] Dabar sala praktiškai negyvenama.[2] Abu buvę kaimai – šiaurinis Suurkylä ir pietinis Kiiskinkylä – sugriauti.
Istorija redaguoti
Saloje suomiai gyveno mažiausiai nuo XVI a. Šiaurės karo metu 1713 m. liepos 22 d. ties Hoglando sala vyko mūšis tarp Rusijos ir Švedijos laivynų.
1788 m. netoli salos įvyko Hoglando mūšis.
Krymo karo metu keturi D. Britanijos Karališkojo jūrų laivyno karo laivai („Arrogant“, „Cossack“, „Magicienne“ ir „Ruby“) nutildė Rusijos forto Hoglande baterijas, kol likęs anglų ir prancūzų laivynas plaukė atakuoti Sveaborgą.
Salos pakrantėje yra nuskendę keletas laivų. Tristiebio kliperio „Amerika“, nuskendusio Hoglando pakrantėje 1856 m., įgula palaidota saloje senose suomių kapinėse.
Po 1808–1809 m. Rusijos-Švedijos karo Hoglandas atiteko Rusijos imperijai, jis buvo priskirtas naujai sukurtai Suomijos didžiajai kunigaikštystei, kuri 1917 m. gavo nepriklausomybę nuo Rusijos. Daugelis salos gyventojų gyveno dviejuose žvejų kaimuose, kuriuos valdė iš Vyborgo (suom. Viipuri).
Hoglando sala yra žinoma ir kaip vieta, iš kurios buvo užmegztas vienas pirmųjų radijo ryšio seansų, prižiūrint Aleksandrui Popovui. Tai įvyko 1900 m. vasario 6 d. Tiesa, šio įvykio laikas ir detalės skirtinguose šaltiniuose aprašyti šiek tiek skirtingai.
Žiemos karo metu salos gyventojai buvo evakuoti, salą užėmė SSRS. Šiuo metu sala turi apie 50 nuolatinių gyventojų. Šiek tiek užsiimama žvejyba, daugiausia poilsine.
Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, po to, kai Suomija pasirašė paliaubas su Sovietų Sąjunga, vokiečiai pabandė užimti Hoglandą (Operacija Tanne Ost). Suomijos kariuomenė atrėmė vokiečių išsilaipinimą, apie pusė vokiečių kareivių papuolė į nelaisvę. Netrukus salą vėl užėmė SSRS.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Suursaar (Sursaras), Gogland (Goglandas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 755 psl.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Сайт МО «Кингиссепский муниципальный район» Ленинградской обл. Archyvuota kopija 2017-06-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Гохланд. // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона[neveikianti nuoroda]
- ↑ Последний рубеж. // Кабанов С. И. На дальних подступах. М., 1971
- ↑ К. В. ШМЕЛЕВ. Разведка 2001 года на острове Гогланд. // Сайт Северо-Западной археологической экспедиции
- ↑ С. Афонин. Остров дикой красоты.
- ↑ Капцюг В.Б., Алексеев В.Ф. и др. (} Восстановление на острове Гогланд памятных мест первого в России измерения фигуры Земли. In: «Известия Русского географического общества», т т.133, вып.6, сс.68-76.
