Halldór Laxness
| Halldór Laxness | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1902 m. balandžio 23 d. Reikjavikas, Islandija |
| Mirė | 1998 m. vasario 8 d. (95 metai) Reikjavikas, Islandija |
| Tautybė | islandas |
| Tėvas | Guðjón Helgason |
| Motina | Sigríður Halldórsdóttir |
| Sutuoktinis (-ė) | Auður Sveinsdóttir |
| Veikla | rašytojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Halldór Laxness |
Halldór Laxness (1902 m. balandžio 23 d. – 1998 m. vasario 8 d.) buvo XX a. islandų rašytojas. Rašė eilėraščius, straipsnius, pjeses, trumpas istorijas ir noveles. Jo kūrybai darė įtaką August Strindberg, Sigmund Freud, Sinclair Lewis, Upton Sinclair, Bertold Brecht ir Ernest Hemingway[1]. 1955 m. laimėjo Nobelio literatūros premiją.
Biografija redaguoti
Halldór Laxness tikrasis vardas – Halldór Guðjónsson. Jis gimė Reikjavike 1902 m. 1905 m. su šeima persikėlė į fermą, netoli Mosfelsbairo į šiaurę nuo Reikjaviko. Būdamas vaikas susidomėjo literatūra: pradėjo skaityti knygas ir rašyti istorijas. Kai jam buvo 14 metų laikraštis „Morgunblaðið“ išspausdino jo straipsnį. Jo pirmasis romanas Gamtos namai išleistas 1919 m.[2] Tuo metu jis pradėjo savo keliones po Europą.[3]
1922 m. jis įstojo į Šv. Moriso vienuolyną Klervo, Liuksemburge. Ten vienuoliai laikėsi Benediktinų regulos. Laxness priėmė katalikų krikštą 1923 m. pradžioje. Po to jis pasikeitė pavardę į Laxness (pagal kaimą, kuriame gyveno).
Vienuolyne skaitė, studijavo prancūzų ir lotynų kalbas, filosofiją ir teologiją. 1924 m. Halldór Laxness parašė Po šventuoju kalnu. Po religijos pakeitimo jis tapo vienuolių, kuris meldėsi už Skandinavijos atsivertimą į katalikybę grupės nariu.
Laxness religinis laikotarpis ilgai netruko, kelionėje į Ameriką jis susižavėjo socializmu.[4] Ten jis bandė kurti filmų scenarijus Holivudo filmams 1927–1929 m.
XX a. trečiame dešimtmetyje Halldór Laxness tapo „jaunesnės kartos apaštalu“ ir puolė kito islandų rašytojo Einar Hjörleifsson Kvaran, kuris buvo Nobelio premijos kandidatas, krikščionišką spiritualizmą. Jis taip pat keliavo į Tarybų sąjungą, gyrė jos sistemą ir kultūrą.
Laxness išvertė į islandų kalbą Ernest Hemingway Atsisveikinimą su ginklais (1941 m.) su daugybe neologizmų. 1943–46 m. jis parašė istorinį romaną Islandijos varpas.
Atsakydamas į nuolatinę JAV armijos bazę Keblavike jis parašė satyrą Atomo stotis. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis atsidūrė JAV juoduosiuose sąrašuose.[5]
1953 m. jis buvo apdovanotas sovietų remiamos Pasaulio taikos tarybos literatūrine premija, o 1955 m. – Nobelio literatūros premija.
Jis nusivylė Tarybų sąjunga po jos karinių veiksmų Vengrijoje 1956 m.
1957 m. Halldór Laxness su žmona keliavo po pasaulį, lankėsi Amerikoje, Pekine, Bombėjuje, Kaire ir Romoje.
XX a. septintame dešimtmetyje jis rašė pjeses Islandijos teatrams. Iš jų sėkmingiausia buvo Balanžių pokylis 1966 m..
Jis toliau rašė, o jo žmona Auður Sveinsdóttir buvo jo sekretore ir verslo vadybininke. Senatvėje Halldór Laxness susirgo Alzheimerio liga, buvo perkeltas į senelių namus, kur mirė būdamas 95 metų. Jis buvo dukart vedęs, turėjo 4 vaikus.
Išnašos redaguoti
- ↑ Guðmundsson, pp. 49, 117, 149, 238, 294
- ↑ Guðmundsson, p. 33
- ↑ Guðmundsson, p. 34
- ↑ Halldór Laxness biography. nobelprize.org
- ↑ Chay Lemoine (2010-11-18). The View from Here, No. 8. icenews.is