Gustavas V (šved. Oskar Gustaf Adolf, 1858 m. birželio 16 d. Stokholmas – 1950 m. spalio 29 d. Stokholmas) – 19071950 m. Švedijos karalius.

Gustavas V
Švedija
Švedija
Švedija
Švedija
Švedijos karalius
Bernadotai
Bernadotai
Bernadotai
Bernadotai
Dinastija Bernadotai
Visas vardas Oskar Gustaf Adolf
Gimė 1858 m. birželio 16 d.
Stokholmas
Mirė 1950 m. spalio 29 d. (92 metai)
Stokholmas
Palaidotas (-a) Riddarholmo bažnyčioje
Tėvas Oskaras II
Motina Sofija Nasau
Sutuoktinis (-ė) Viktorija Badenietė
Vaikai Princas Gustavas Adolfas
Princas Vilhelmas
Princas Erikas
Švedija
Švedija
Švedija
Švedija
Švedijos karalius
Valdė 19071950 m.
Karūnavimas 1907 m. rugsėjo 15 d.
Pirmtakas Oskaras II
Įpėdinis Gustavas VI Adolfas
Žymūs apdovanojimai
Šv. Huberto ordinas (Bavarija)
Šv. Huberto ordinas (Bavarija)
Vikiteka Gustavas V
Gustavo V monograma

Biografija redaguoti

Kilęs iš Bernadotų dinastijos. Tėvas Oskaras II, sūnus Gustavas VI Adolfas.

Valdymas redaguoti

 
Gustavo V žmona Viktorija Badenietė

Paskutinis Švedijos karalius, daręs tiesioginę įtaką valstybės reikalams, nors jo įgaliojimus smarkiai ribojo konstitucija. Jo kalba per 1914 m. ūkininkų eitynes, kai jis paragino skirti daugiau lėšų šalies gynybos reikalams, sukėlė K. Staafo antrojo kabineto krizę. 19071939 m. Švedijos ginkluotųjų pajėgų vyr. vadas. Provokiškų pažiūrų, tam įtakos turėjo jo žmona, Badeno didžiojo kunigaikščio duktė, bet per abu pasaulinius karus buvo Švedijos neutralumo šalininkas. 1914 m. jo iniciatyva Malmėje susirinkę trijų Skandinavijos valstybių karaliai ir ministrai pirmininkai deklaravo šių valstybių neutralumą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse aktyviai bendravo su nacių Vokietijos vadovybe. Per karą rėmė vyriausybės politiką, bet reikalavo padaryti nuolaidų Vokietijai.[1]

Šeima redaguoti

Nuo santuokos su Viktorija Badene (1862–1930) Gustavas turėjo tris sūnus:

Literatūra redaguoti

  • Švedija. Informacinis leidinys. Stokholmas, 2002 m.

Šaltiniai redaguoti

  1. Gustavas V. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 748 psl.

Nuorodos redaguoti