Gumbinė nasturtė

Gumbinė nasturtė, anjus (lot. Tropaeolum tuberosum; angl. mashua; añu) – senas retas kultūrinis P. Amerikos augalas, auginamas Titikakos ežero apylinkėse dėl stiebagumbių.

Gumbinio kiškiakopūsčio (Oxalis tuberosa) ir gumbinės nasturtės (Tropaeolum tuberosum) gumbai

Biologinės savybės

Tai sukulentinis augalas su šliaužiančiais stiebais, kurie lapkočiais gali vytis apie atramas. Žinomos stačiosios ir šliaužiančios formos. Auga 1-1,5 m. skersmens ir 50-80 cm aukščio kerais. Lapai skydiški, pakraščiais penkiaskiaučiai.

Žiedai smulkūs, tamsiai geltoni, ornažiniai arba ryškiai raudoni. Vaisius yra skeltavaisis iš trijų vaislapėlių. Užaugina daug daigių sėklų, tačiau yra nemažai tik vegetatyviai besidauginančių šio augalo formų, kurios tik retkarčiais subrandina šiek tiek sėklų.

Gumbinė nasturtė yra poliploidinė rūšis (52 chromosomos, haploidinis chromosomų rinkinys - 13 chromosomų). Mejozės metu sudaro daug multivalentų, todėl vaisingumas sumažėja. Manoma, kad dėl sterilumo problemų adaptavosi daugintis vegetatyviai. Egzistuoja ir daugiau genetinės gumbinės nasturtės kilmės hipotezių.

Stiebagumbiai formuojasi ant stolonų, kiek kūgiški, balti ar geltoni (retkarčiais būna raudonų ar purpurinių), nusėti raudonomis ar avietinėmis dėmėmis, ypač palei akutes. Minkštimas geltonas. Švieži gumbai turi aštrų kvapą, dėl ko juos sunku valgyti nevisiškai išvirtus.

Auginimas

Gumbinė nasturtė pirmą kartą paminėta 1553 m. kelionės per Andus aprašyme. Pagal archeologinius duomenis spėjama, kad pradėta auginti maždaug 5500 m.p.m.e.

Kaip kultūrinis augalas vietiniams gyventojams ji mažiau svarbi už bulves (Solanum tuberosum), gumbinį kiškiakopūstį (Oxalis tuberosa), gumbinį uliuką (Ullucus tuberosus), tačiau ją daržovių turguose nuolat pardavinėja.

Gumbinę nasturtę augina Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Kolumbijos ir Venesuelos Anduose, jos gumbai yra svarbus maisto produktas 9 mln. žmonių, gyvenančių 2500-4000 m aukštyje. Augalas puikiai prisitaikęs augti aukštikalnėse, jis gerai auga net prastose dirvose, nebijo piktžolių. Nasturtės auginimo vietoms būdingi statūs šlaitai, stiprūs vėjai, plonas dirvožemio sluoksnis su nelaidžiomis uolienomis po juo, stipriu vandens nuotėkiu. Oras naktimis smarkiai atvėsta, o dieną - gerokai įšyla. Tokiomis sąlygomis Senojo pasaulio augalai auga prastai. Geri nasturtės derliai būna ~30 t/ha 3000 m aukštyje (tiriant auginimą palankiomis sąlygomis buvo gautas derlius 70 t/ha). Vienas keras užaugina iki 4 kg gumbų. Augimo ciklas trunka 5-6 mėn., todėl įmanoma gauti du derlius per metus.

Vietiniai gyventojai paprastai sodina smulkius gumbus, kurie maistui mažiau tinka. Gumbai sodinami eilėmis (80-100 cm tarp eilių, 40-60 cm tarp augalų eilėje). Sodina ir derlių nuima rankomis. Kai kuriose Andų vietovėse nasturtė yra mėgstama kultūra, kadangi jos auginimas reikalauja mažai darbo, ji nebijo prastesnės priežiūros. Derlių galima palikti žemėje ir išsikasti prireikus.

Labai atspari vabzdžiams, nematodams, bakterijoms (manoma dėl didelės izotiocianatų koncentracijos). Kolumbijoje gumbinę nasturtę augina kartu su bulvėmis, siekiant šias apginti nuo kenkėjų.

Tačiau aptikta, kad kultivuojamos gumbinės nasturtės labai apkrėstos virusais , kas būdinga vegetatyviai dauginamiems (klonuojamiems) augalams. Virusų pašalinimas turėtų žymiai padidinti gumbinės nasturtės derlingumą.

Gumbinė nasturtė yra trumpadienis augalas, kuris formuoja stolonus ir stiebagumbius tik tada, kai dienos ilgis yra 11-13,5 val. Jei diena ilgesnė, stiebagumbiai nesiformuoja. Pavykus panaikinti šia priklausomybę nuo dienos ilgio gumbinė nasturtė taptų perspektyvia kultūra, kuri galėtų būti auginama ir kituose kraštuose.

Bandoma šią nasturtę auginti Naujojoje Zelandijoje.

Naudojimas

Maistinės savybės

Sausa stiebagumbio medžiaga turi 14-16 % baltymų, iki 80 % angliavandenių, nemažai vitaminų (~9 µg/100 g karotino, beveik 480 mg/100 g askorbo rūgšties). Į baltymų sudėtį įeina visos nepakeičiamosios aminorūgštys.

Nepaisant to, kad gumbinės nasturtės stiebagumbiai labai maistingi, jie prastoko skonio, todėl žmonės linkę imti vartoti kitas gumbines kultūras. Dėl to siūloma šį augalą auginti kaip pašarinį, nes tiek gumbai, tiek virkščios labai baltymingi.

Stiebagumbiai turi izotiocianatų (isothiocyanates), dėl kurių jų skonis primena aštrų ridikų skonį. Aštrus skonis susilpnėja ar net virsta saldžiu stiebagumbius verdant. Todėl gumbus paprastai verda su mėsa, žaliosiomis daržovėmis, kukurūzais, bulvėmis, žolėmis arba valgo keptus. Gležnus jaunus lapus valgo kaip lapines daržoves. Valgo ir žiedus.

Gumbus mirko melasoje ar sirupe ir valgo kaip saldumynus. Bolivijoje ir Peru iš gumbų daro desertą - gumbus aplieja melasa ir užšaldo.

Vaistinės savybės

Gumbinę nasturtę naudodavo kai kurioms inkstų ligoms gydyti, kaip šlapimą varančią priemonę.

Ši nasturtė vietinių gyventojų tarpe garsėja kaip antiafrodiziakas. Ispanų metraštininkas Cobo užrašė, kad inkų imperatoriai savo kareivius maitindavo nasturtės gumbais „kad šie užmirštų savo žmonas“. Vietiniai vyrai neretai atsisako valgyti šį augalą, nes tiki, kad jis sukelia impotenciją ir nevaisingumą. Atlikus tyrimus su žiurkėmis, paaiškėjo, kad nasturtės gumbais šeriamų žiurkių patinų organizme testosterono ir dihidrotestosterono lygis sumažėjo 45 %. Bolivijoje tikima, kad gumbinė nasturtė skatina menstruacijas.

• 
  Gumbinė nasturtė ant atramų
• 
  Gumbinės nasturtės lapai

Nuorodos

• Clark T. A. Mashua. Ethnobotanical leaflets Archyvuota kopija 2008-12-04 iš Wayback Machine projekto.
• Tropaeolum tuberosum. Plants For A Future: Database Search Results