Gudiškis (Rokiškis)
| Gudiškis | ||
|---|---|---|
  Gudiškis |
||
| 55°45′58″š. pl. 25°33′29″r. ilg. / 55.766°š. pl. 25.558°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Rokiškio rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kamajų seniūnija | |
| Gyventojų | 0 | |
Gudiškis – viensėdis Rokiškio rajono savivaldybėje, 8 km nuo Kamajų, 3 km nuo Duokiškio. Pasakojama, kad senovėje, ten buvusių miškų kirtavietėje apsigyvenęs kažkoks ateivis gudas, tad žmonės tą vietovę ėmė vadinti Gudiškiu.
Istorija redaguoti
Prieš baudžiavos panaikinimą Gudiškis buvo dvaras, priklausęs Kajetonui Salmanovičiui, turėjęs 700 ha žemės. Nuo 1870 m. lapkričio 1 d. dvarininkas žemę pradėjo išpardavinėti. Pradžioje, jos po 18 dešimtinių įsigijo 8 Tytelių kaimo ūkininkai. Patį Gudiškio dvaro centrą iš varžytinių Vilniaus Žemės banke 1900 m. birželio 27 d. įsigijo vaistininkas Antanas Pajeda, kuris buvo vedęs Mataušo Masiulio našlę Konstanciją Masiulienę. 1915 m. birželio 12 d, dvaras su 213 ha iš Pajedų pirkimo sandoriu atiteko Jonui Masiuliui, 1863 m. sukilimo tremtinio Mataušo Masiulio iš Traidžiūnų kaimo, Užpalių valsčiaus, sūnui. Vėliau žymus visuomenės veikėjas, Steigiamojo Seimo narys. Po 1920 ir 1930 m. Žemės reformų, Jono Masiulio nuosavybei buvo palikta 176,62 ha žemės.
1941 m. dvarininką Joną Masiulį (1870–1942) ištrėmus į Sibirą, ūkininkavo jo sūnus agronomas Jonas Vytautas Masiulis (1915–1944) su šeima. Jam mirus, o žmoną Marija su sūnumis 1949 m. ištrėmus į Sibirą, dvaro rūmuose buvo apgyvendinti kolūkiečiai. Neprižiūrimi ir niokojami pastatai sunyko. Dabar dvarvietėje dar išliko keletas senų medžių.[2]
Gyventojai redaguoti
 | |||||||||
| 1902 m.[3] | 1923 m.sur.[4] | 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur.[5] | 1979 m.sur.[6] | 1989 m.sur.[7] | 2001 m.sur.[8] | 2011 m.sur.[9] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 39 | 43 (dvare) |
22 | 3 | 2 | 0 | 0 | 0 | ||
| |||||||||
Žymūs žmonės redaguoti
- Gudiškyje gimė literatūros istorikas, tekstologas Vytautas Vanagas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ LCVA, f. 1250, ap.3, b 586.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 5,0 5,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.