Grandukastitnaginis akmens amžiaus darbo įrankis. Naudotas medžiui arba kaului apdoroti.

Grandukas yra titnago gabalas, kurio kraštai – įgaubti arba tiesūs, stori ašmenys – retušuoti. Lietuvoje naudotas nuo paleolito pabaigos; ypač būdingas mezolito pabaigai ir neolito pradžiai. Labiausiai buvo paplitę grandukai, derinti su kitais įrankiais (gremžtukas, rėžtukas). Grandukų rasta neolito gyvenvietėse, priskiriamose Narvos kultūrai, Nemuno kultūrai ir Pamarių kultūrai.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Rimutė RimantienėGrandukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 100 psl.