Goli otokas

Goli otokas (kroat. Goli otok 'Plikoji sala', it. Isola Calva) – negyvenama sala Adrijos jūroje, į rytus nuo Istrijos pusiasalio, tarp Rabo, Sveti-Grguro ir Prvičio salų. Salos dydis yra maždaug 4,7 km². 1949–1989 m. čia veikė kalėjimas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Austrija-Vengrija saloje laikė rusų belaisvius iš rytų fronto. 1949 m. komunistinė Jugoslavijos valdžia saloje įkūrė griežtai saugomą kalėjimą bei priverstinio darbo stovyklą. Lagerio kūrime aktyviai dalyvavo generolas Stevo Krajačičius ir dešinioji Tito ranka – Edvardas Kardelis. Nuo 1949 iki 1956 m. į Goli otoką ir šalią esančią Sveti-Grguro salas buvo siunčiami politiniai kaliniai: Tito priešininkai, stalinistai, ustašiai, četnikai, monarchistai, karališkosios Jugoslavijos veikėjai. Goli otoke buvo vyrų, o Sveti-Grgure – moterų darbo stovyklos. Vienintelis Jugoslavijos lageris savo sąlygomis prilygo sovietinio Gulago priverstinio darbo stovykloms: kaliniai dirbo akmens skaldykloje, vasarą čia buvo karšta ir nebuvo pavėsio, žiemą spigino šaltis.^[1]

Kalėjimas nustojo veikti 1988 m. gruodžio 30 d.,^[2] 1989 m. galutinai uždarytas.

Šiame kalėjime kalėjo apie 16000 žmonių.^[3]^[4] Iš jų 400–600 mirė saloje. Tarp žymiausių kalinių buvo 1990–1996 m. Bosnijos ir Hercegovinos prezidentas Alija Izetbegovičius.

Šiuo metu saloje lankosi tik turistai ir piemenys iš šalia esančios Rabo salos.