Ginklo vamzdis
Ginklo vamzdis – paprastai metalinis vamzdis, per kurį besiplečiančios dujos (paprastai degančio parako, bet tai gali būti ir suspaustos dujos) išsviedžia (iššauna) sviedinį, kulką ar šratų užtaisą.
Vamzdis ir kalibras redaguoti
Vamzdžio skersmuo vadinamas kalibru. Šaunamojo ginklo aprašyme vamzdžio ilgis dažnai irgi nurodomas kalibrais. Trumpavamzdžių patrankų, pistoletų ir kitų panašių ginklų pradinis greitis būna mažesnis, todėl jų šūvio nuotolis ir sviedinio (kulkos) pramušamoji geba būna mažesnė. Kai vamzdžio ilgis turi daugiau kalibrų, šūvio nuotolis būna didesnis, į tolimus taikinius galima šaudyti lėkštesne trajektorija. Tačiau ilgavamzdžiai ginklai turi savų trūkumų. Ilgavamzdžiai šautuvai ir pistoletai nepatogūs nešioti, jie daugiau sveria, ilgas vamzdis trukdo artimose kautynėse. Būdavo atvejų, kai ilgavamzdžių tankinių patrankų vamzdžiai važiuojant raižyta vietove vamzdžiu pasemdavo grunto, o šūvio metu toks užkimštas vamzdis sprogdavo.
Vamzdžio medžiagos redaguoti
Vamzdis paprastai būna metalinis. Pirmieji metaliniai vamzdžiai būdavo iš bronzos, vario, žalvario ar geležies, vėliau – plieniniai. Pirmųjų europinių patrankų vamzdžius darydavo iš geležinių juostų, kurias išilgai suvirindavo, kad susidarytų vamzdis, o iš išorės sutvirtindavo metaliniais žiedais, kurie sutvirtindavo vamzdį. Tačiau tokie vamzdžiai būdavo nelabai tvirti, todėl vėliau patrankų vamzdžius imta lieti iš vario, bronzos, žalvario (šie metalai lengvai liejami ir atsparūs korozijai). Senovės Kinijoje vamzdžius liedavo ir iš ketaus.
Kinijoje ir Indijoje kartais patrankas darydavo iš storų bambuko stiebų, kuriuose pragręždavo bamblių pertvaras. Aišku, tokiomis bambukinėmis patrankomis buvo galima iššauti tik kelis kartus, po to tekdavo keisti vamzdį.
Vamzdis ir sviedinys (kulka) redaguoti
Šaunamojo ginklo vamzdis turi būti pakankamai tvirtas, kad atlaikytų jo viduje besiplečiančias dujas. Šūvio metu dujos stumia kulką ar sviedinį vamzdžiu tolyn. Tam, kad stūmimas būtų efektyvus, sviedinio ar kulkos skersmuo turi būti toks pat kaip vamzdžio kanalo skersmuo. Subkalibrinį sviedinį supa specialus apvalkalas, kuris užsandarina (obtiuracija) tarpą tarp vamzdžio sienelės ir sviedinio. Šratų užtaisas paprastai irgi neužpildo viso vamzdžio kanalo skerspjūvio, todėl tarp šratų ir parako užtaiso būna specialus sandarinantis veltininis ar panašus kamštis.
Vamzdžio dėvėjimasis redaguoti
Šūvio metu vamzdis iš vidaus pasidengia parako degėsiais, todėl vamzdžius tenka valyti. Valyti tenka ir todėl, kad parakų degimo produktai koroziškai aktyvūs ir ardo vamzdžio metalą. Vamzdžio vidinį paviršių neretai chromuoja, kad jis būtų labiau apsaugotas nuo korozijos.
Šaunant kulkos, šratai, sviediniai liečia vamzdžio vidinį paviršių, ir šis dėvisi. Vidinis paviršius ne tik dyla, bet jį veikia ir korozija, todėl vamzdžio vidinis paviršius būna pažeidžiamas, susidėvi graižtvos, dėl ko sviedinys prasčiau stabilizuojamas, ir šūvis būna mažiau taiklus. Pro padidėjusį tarpą tarp sviedinio (kulkos) ir vamzdžio (tiek graižtvinio, tiek lygiojo, be graižtvų) vidinio paviršiaus prasiveržia dujos, todėl mažėja šūvio nuotolis.
Išdilęs vamzdis šaudymui nebetinka. Kai kuriuose ginkluose sudilęs vamzdis gali būti keičiamas į naują vamzdį. Patrankų, ypač didelio kalibro, vamzdžiai neretai būna sudėtiniai. Tokius vamzdžius sudaro išorinis vamzdis ir į jo vidų įstatomas vidinis vamzdis įvamzdis (angl. liner, rus. лейнер)[1], kuris viduje turi graižtvas. Išdilus vamzdžiui tereikia pakeisti įvamzdį[2], kas yra žymiai pigiau ir lengviau.
Užtaisymas pro laibgalį ir drūtgalį redaguoti
Ankstyvieji šaunamieji ginklai būdavo užtaisomi pro vamzdžio laibgalį. Tai būdavo ilga, įgudimo reikalaujanti procedūra – pirma pildavo parako užtaisą, po to – dėdavo kamštį, didinantį sandarumą, ir pabaigoje – įkišdavo kulką ar įpildavo šratus. Švininę kulką paspausdavo grūstuvu, kad ši kiek susiplotų ir sumažintų tarpą tarp kulkos ir vamzdžio sienelės. Švininius šratus pridengdavo dar vienu kamščiu, kad šratai neišbirtų palenkus vamzdį. Patrankos užtaisinėjamos būdavo irgi panašiai.
Ėmus naudoti šovinius ir užtaisinėti pro vamzdžio drūtgalį padidėjo tiek užtaisymo sparta, tiek ir visa šaudymo sparta. Užtaisant pro drūtgalį prireikė sukurti užraktą – įtaisą, kuris uždaro drūtgalį ir neleidžia pro jį šūvio metu išsiveržti parako dujoms. Atsirado galimybė kurti savitaisius ir automatinius ginklus.
