Geranainys

Geranáinys ^[1] (blrs. Геранёны, rus. Геранёны) – agromiestelis vakarų Baltarusijoje, 2,5 km į pietvakarius nuo Krakūnų Lietuvos-Baltarusijos pasienio užkardos, 29 km į šiaurės vakarus nuo Vijos, prie plento Ašmena–Lyda. Yra vidurinė mokykla, vaikų darželis, kultūros namai, biblioteka, ambulatorija, paštas. Kolūkio ir apylinkės centras.

Geranainys blrs. Геранёны, rus. Геранёны

Goštautų pilis (Kanutas Ruseckas, 1846 m.)

Geranainys 54°06′54″š. pl. 25°34′44″r. ilg. / 54.115°š. pl. 25.579°r. ilg. / 54.115; 25.579 (Geranainys)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Vijos rajonas

Įkūrimo data	1403

Gyventojų (2005)	1 500

Vikiteka	Geranainys

Geranainys buvo vienos svarbiausių XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Goštautų – tėvonija. Prieš ištekėdama už Žygimanto Augusto Geranainyse gyveno Barbora Radvilaitė, Stanislovo Goštauto našlė.

Istorija redaguoti

Korvin–Milevskių dvaro rūmai tarpukaryje

Pirmasis vietovardžio rašytinis paminėjimas datuojamas 1403 m., kryžiuočių kelių, šiuo atveju kelio vedančio iš Trobų iki Lydos, aprašymuose. Vietovė šiame dokumente vadinama Gastowtendorf, kaip Lietuvos didikų Goštautų rezidencija. Pirmasis dokumentuotas Geranainių savininkas – Petras Goštautas, paminėtas 1431 m., o 1433 m. jo brolis Jonas (Ivoška) Goštautas – Vilniaus vaivada. Rašytiniuose šaltiniuose Geranainys mieteliu pirmą kartą paminėti 1520 m., o 1613 m. kaip įtvirtinta vietovė (oppidum) pažymėti Tomo Makovskio sudarytame Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje.

Alberto Goštauto sūnus Stanislovas Goštautas 1537 m. gegužės 18 d. Geranainių pilyje vedė Barborą Radvilaitę, kuriai po jo mirties 1542 m. gruodžio 18 d. ir atiteko pilis. Pilyje ją, matyt, lankė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kurio mylimiausia žmona ji tapo 1547 m., o 1550 m. gegužės 7 d. karūnuota Lenkijos karaliene.

Po Barboros Radvilaitės mirties pilis ir prie jos įsikūręs Geranainių miestelis atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Apylinkes valdė didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai, kurie į valstybės iždą nuo valdos mokėjo nustatytą mokestį. Dvaro pajamos buvo skiriamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės artilerijai išlaikyti, miestelyje veikė parako gamykla. 1641–1644 m. Geranainių seniūnu buvo Mikalojus Kiška. 1730 m. pijorai įsteigė mokyklą, bet jėzuitai netrukus ją uždarė. 1748 m. Geranainiams suteiktos Magdeburgo teisės. XIX a. buvo miestelis Ašmenos apskrities Sedliškės valsčiuje.^[2]

1922–1939 m. miestelį valdė Lenkija, 1939 m. jis priskirtas Baltarusijos TSR.^[3]

Gyventojai redaguoti

Demografinė raida tarp 1792 m. ir 2005 m.

1792 m.

1905 m.

1970 m.^sur.

1996 m.

2005 m.

306

316

397

1 400

1 500

Lietuviai redaguoti

Geranainių apylinkės priklausė lietuvių kalbos arealui. XVII a. – XVIII a. dėl karų, bado ir maro protrūkių gyventojų sudėtis keitėsi. Lietuvių kalbos vartojimo sferą čia, kaip ir visame lietuvių-gudų paribio ruože, ilgainiui suslavėję dvarai, lenkiška, vėliau rusiška mokykla ir lenkėjanti Bažnyčia. 1787 m. dekretu daugelyje vietos bažnyčių panaikintos pamaldos lietuvių kalba. Ji imta vis mažiau vartoti. XIX a. pirmoje pusėje ji vyravo iki linijos Žirmūnai–Trakeliai–Vija.^[4]

1857 m. P. Kepeno duomenimis pusė miestelio ir apylinkės gyventojų sudarė lietuviai, kiti buvo lenkai, kurių pusė – lietuvių kilmės. XX a. pradžioje lietuvių spaudos duomenimis, vieni čia dirbę dvasininkai manė, kad lietuvių yra apie 1/3 visų gyventojų, kiti, kad apie pusę, treti teigė, kad iš 3236 katalikų tik 300–400 kalba lietuviškai. Lietuviškai mokančių žmonių daugiausia buvo apylinkės šiaurės ir šiaurės vakarų dalyje, kaimuose, kurie siekė kitas tuo metu dar lietuviškas apylinkes. XX a. septintame dešimtmetyje dalis senųjų Geranainių gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.

Žymūs žmonės redaguoti

Ignotas Karolis Korvin–Milevskis (1846–1926) – turtingas Vilniaus krašto žemvaldys, Korwin herbo grafas. Žinomas publicistas ir meno kūrinių kolekcionierius.
1911 m. sausio 11 d. Geranainyse gimę lietuvių tapytojas ir grafikas Vaclovas Kosciuška (mirė Vilniuje 1984 m. lapkričio 1 d.).

Paveldas redaguoti

Alberto Goštauto pilies griuvėsiai. Geranainiuose mūrinę pilį XVI a. pradžioje pastatė Vilniaus vaivada Albertas Goštautas, kuris iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą. Pilis buvo viena pirmųjų privačių pilių Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir vienas ankstyviausių bandymų jungti senąją gotikinę fortifikacinę architektūrą su moderniomis architektūros idėjomis. Pilis turėjo gynybinius pylimus ir kitus apsauginius įtvirtinimus. Pylimai buvo tokio aukščio, kad pačios pilies beveik nebuvo matyti, todėl šaudant statinys nenukentėdavo. Be to, kelias į pilį ėjo per Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri pastatyta kaip sudedamoji gynybinės sistemos dalis, saugojusi vartus į rūmus. Toliau už griovių ant mažytės kalvelės buvo nedidelė pilaitė su apvaliais bokšteliais kampuose. Vėliau prie vienos iš vidinių sienų pastatytas dviejų aukštų rezidencinis pastatas. Tvirtovę juosė fosos, kurios pavasarį tirpstant sniegui ir lietingą rudenį prisipildydavo vandens. Per XVII a. vidurio karą su Maskva tvirtovė sugriauta, bet vėliau atstatyta. Galutinai pilis sugriauta XIX a. viduryje. Jos plytos panaudotos gretimos Lipniškėse vykdomoms statyboms. Iki mūsų dienų išliko tik pilies mūro fragmentų, pylimų ir gynybinių griovių pėdsakų.
Šv. Mikalojaus bažnyčia. Pastatyta iki 1519 m. kartu su pilimi. Fundavo Albertas Goštautas. Pradžioje šventovė tarnavo kaip Goštautų pilies koplyčia. Sumūryta iš gotikinių plytų, tokių pat matmenų, kaip ir gretimos Vijos bažnyčios. Albertas Goštautas 1539 m. testamentu bažnyčiai padovanojo nemažai prabangių liturginių reikmenų. Dalis jų, pavyzdžiui, Geranainių didžioji monstrancija, vėliau pateko į Vilniaus katedros lobyną, kuris yra eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. 1537 m. gegužės 18 d. bažnyčioje vyko Barboros Radvilaitės ir Stanislovo Goštauto vestuvės.1779 m. kilus gaisrui, bažnyčios vidus ir dalis sienų sudegė. Todėl dar tais pačiais metais bažnyčia buvo perstatyta, jos išorė įgijo vėlyvojo baroko formų. Išliko šiuo laikotarpiu pastatytas didysis altorius su stebuklinguoju Antakalnio Jėzaus (Jęzaus Nazariečio) paveikslu, šoniniai altoriai, mūrinė sakykla, rokoko stiliaus vargonai, pagaminti Vilniaus dirbtuvėse, medinės XVIII a. II pusės klausyklos^[5].
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (neišlikusi).

Šaltiniai redaguoti

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Gieranony. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 558 psl. (lenk.)
↑ Aloyzas Vidugiris. Geranainys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 592 psl.
↑ Geranainys. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 474
↑ Vadovas po Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 255–256.

Nuorodos redaguoti

Geranainių nuotraukos

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Gieranony. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 558 psl. (lenk.)

[3] Aloyzas Vidugiris. Geranainys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 592 psl.

[4] Geranainys. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 474

[5] Vadovas po Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 255–256.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]