Genujos Respublikos kolonijos

Genuja dar vėlyvaisiais viduramžiais pradėjo plėsti užjūrio valdas, ypač pasibaigus Kryžiaus žygiams. Genuja, Piza ir Venecija kryžiuočius aprūpindavo transportu (laivais), o iš kryžiuočių gaudavo prekybines privilegijas ir teises kurti faktorijas svarbiausiuose Palestinos uostuose (kartais gaudavo net visus kaimus arba nedidelius miestus). Šiuo laikotarpiu formavosi Genujos kolonijinė sistema, kuri aprėpė teritorijas Viduržemio jūros regione nuo Magrebo, Atlanto pakrančių vakaruose, iki Palestinos, Tanos ir Abchazijos Sevastopolio rytuose. Kartu su Iberijos valstybių ekspansija Genujos kolonijos atsirado ir Atlanto salose ir prieš Vakarų Afrikos pakrantę.

Genujos teritorijos redaguoti

Sardinija redaguoti

Kovodamos su bendrais priešais saracėnais Genuja ir Piza XI a. pradžioje susivienijo siekdamos popiežiaus nurodymu išvyti saracėnus iš Sardinijos, tačiau dar iki 1022-7 m. maurai stengėsi salą atkovoti, o iki 1050 m. pakrantes siaubė maurų piratai. Užkariautą salą sąjungininkai pasidalino perpus, tačiau netrukus dėl jos iškilo tarpusavio nesutarimai. Piziečiai iš pradžių buvo lankstesni ir vedybomis įgijo Galurą. Galiausiai Genujai liko tik Toreso judikatas, dalis Arborėjos, taip pat salos šiaurės vakarai. Kova tarp Genujos ir Pizos didikų šeimų vainikavo Pizos sutriuškinimas jūrų mūšyje prie Melorijos 1284 m. Genuja savo sėkme džiaugėsi tik iki 1297 m., nes tais metais popiežius Aragono karaliui Jokūbui II pažadėjo atiduoti visą Sardiniją. Tik 1353 m. admirolas Bernat de Cabrera užėmė teritoriją aplink Algerą iki tol buvusią Genujos valdžioje ir nuo 1372 m. ėmė ten perkėlinėti kolonistus iš Katalonijos, Balearų ir Valensijos.

Korsika redaguoti

Arčiau Genujos buvo Korsika, kuri nuo 1077 m. buvo Pizos kolonija, tačiau po 1284 m. jūrų mūšio popiežius Inocentas II pusę jos perdavė Genujai. Netrukus Korsika taip pat buvo pažadėta Aragonui. Genujiečiai priešinosi šiam sprendimui ir 1447 m. galiausiai nugalėjo, sala Genujos valdžioje išliko iki 1768 m., nors nuo 1453 m. buvo valdma Šventojo Jurgio banko, kuris įrengė salos įtvirtinimus. Po korsikiečių, vadovaujamų Pascal Paoli, sukilimo 1755 m. sala tapo faktiškai nepriklausoma, tačiau 1768 m. Genuja savo teises į salą pardavė Prancūzijai.

Kipras redaguoti

Nuo Henriko I valdymo pradžios 1232 m. privati genujiečių pirklių ir patricijų kompanija Kipre turėjo ypatingas prekybos privilegijas. 1373 m. buvo pastatytas laivynas, kuris iš užimtų pozicijų išstumė konkurentus venecijiečius, o Kipro rytuose buvo sukurtas Genujos protektoratas. Daugelis Kipro karališkosios dinastijos, remiamos Venecijos ir Viskončių, bandymų išstumti genujiečius iš salos baigėsi nesėkme. Po gatvių kovos Famagustoje tarp venecijiečių ir gunujiečių, Pietro di Campofregoso eskadra užėmė Famagustą ir pareikalavo didelių reparacijų ir metinės duoklės. Dar beveik šimtą metų Kipras liko Genujos protektoratu. Famagustą karalius Jokūbas I oficialiai perleido Genujai. Skirtingai nuo venecijiečių Genuja neturėjo galingo karinio laivyno ir negalėjo ilgai išlaikyti Kipro. Dėl to valdymą jie perdavė Šventojo Jurgio bankui. 1464 m. Jokūbui II, padedant Egipto kariuomenei ir Ispanijos-Socilijos samdiniams bei finansuojant Venecijai užimti Famagustą ir Kireniją ir galutinai išstumti Genują iš salos.

Monakas redaguoti

1174 m. Tulūzos grafas Raimundas VI pardavė Monaką Genujos Respublikai, o 1191 m. šį sandorį patvirtino imperatorius Heinrichas VI. 1297 m. iš Genujos kilusiai Grimaldžių šeimai pavyko užimti miestą, tačiau jau 1301 m. jis vėl grįžo Genujos valdžion, 1331 m. Grimaldžiai, remiami su Genuja kovojančio Prancūzijos karaliaus, vėl užvaldė miestą, o 1357 m. jį vėl prarado, kol 1419 m. miestas galutinai atiteko Grimaldžiams.

Juodosios jūros regionas redaguoti

Bosforo sąsiauris redaguoti

Galata – (dabar Stambulo rajonas) 1273–1453 m.

Krymas redaguoti

Genujos Respublikos kolonijos Kryme pažymėtos raudonai

Kafa – (dabar Feodosija)
Čembalo – (dabar Balaklava)
Soldaja – (dabar Sudakas)
Vosporo – (dabar Kerčė)

Azovo jūra redaguoti

Tana – (dabar Azovas)

Rytinė Juodosios jūros pakrantė redaguoti

Teritorijos dabartiniame Krasnodaro krašte
- Matrega (Tmutarakanė) – (dabar Tamanė)
- Kopa – (dabar Slavianskas prie Kubanės
- Mapa – (dabar Anapa)
- Bata – (dabar Novorosijskas)
- Casto – (dabar Chostino rajonas Sočyje)
- Lijašas – (dabar Adleris)

Teritorijos Abchazijoje
- Abchazija – (dabar Candripšas)
- Karkari – (dabar Gagra)
- Santa Sofija – (dabar Alachadzai)
- Pesonka – (dabar Picunda)
- Kavo di Bukso – (dabar Gudauta)
- Hiocoxia – (dabar Naujasis Afonas)
- Sebastopolis – (dabar Suchumis)