Gabrielius Oginskis
| Gabrielius Oginskis | |
|---|---|
| |
| Oginskiai | |
| |
| Oginskių herbas | |
| Gimė | 1784 m. lapkričio 30 d. |
| Mirė | 1842 m. gruodžio 15 d. (59 metai) Vilniuje |
| Palaidotas (-a) | Senosios Rasų kapinės |
| Tėvas | Ignotas Juozapas Oginskis |
| Motina | Juzefa Sofija Oginska |
| Sutuoktinis (-ė) | Kunegunda Broël-Pliater |
| Vaikai | neturėjo |
Gabrielius Juozapas Oginskis (lenk. Gabriel Józef Ogiński 1784 m. lapkričio 30 d. – 1842 m. gruodžio 15 d. Vilniuje) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinis ir politinis veikėjas.
Giminė ir dvarai redaguoti
Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, senelis Andrius Ignotas Oginskis, dėdė Mykolas Kleopas Oginskis.
Mūro Strėvininkuose paveldėjo ten buvusį dvarą. 1828 m. įrengė audimo ir balinimo fabrikus. Dviejų aukštų mūriniuose namuose buvo sumontuotos 31 staklės drobės ir 31 staklės medvilnės medžiagoms austi. Medvilnė buvo gabenama iš Anglijos, lininiai siūlai ir linai superkami Lietuvoje. Audimo ir balinimo darbams prižiūrėti Oginskis iš Škotijos pakvietė audėją Joną Garvisą su sūnumi ir balinimo meistrą Robertsoną. Fabrike dirbo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai prie staklių. Balinimo fabrike gamybos reikalams buvo naudojama arklių jėga.
1836 m. surašytame Strėvininkų dvaro inventoriuje pažymėta, kad dvarą sudarė 2 miesteliai, 4 palivarkai, 19 kaimų ir 20 užusienių. Dvaro rūmai – dviejų aukštų, dengti čerpėmis. Pirmame aukšte 20 kambarių, kuriuose sudėtos ąžuolinio ir pušinio parketo grindys. Krosnys – baltų koklių. Viena krosnis iš geltono ir juodo marmuro. Tinkuotos sienos nudažytos, o karnizai ir lubos daugiausia tapyti. Antrame aukšte buvo 12 įvairaus dydžio kambarių. Kairėje rūmų pusėje stovėjo fabriko pastatas, dešinėje – dviejų aukštų mūrinis pastatas arklininkams ir sandėliams. Rūmus supo „angliškas" sodas. Už sodo gatvėje stovėjo 28 mūriniai ir mediniai pastatai, augo įvairių augalų sodas, kurį puošė trys liepų alėjos ir du tvenkiniai. Strėvininkų palivarke buvo spirito varykla, kuriai vanduo buvo tiekiamas iš Martiniškių palivarko.
Veikla redaguoti
Išvykęs mokytis į Paryžių, dalyvavo Napoleono karo žygiuose, tikėdamasis su jo pagalba atkurti nepriklausomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1812 m. Napoleono kariuomenės lietuviškosios Garbės gvardijos, kurią sudarė Broel – Pliateriai, Romeriai, Chlevinskiai, Lenkevičiai, Černovskiai, Nosarževskiai, Jelenskiai, Pomarnackiai, Stravinskiai, Valavičiai, Puzinai, Laskovičiai, Zabielos ir kiti iš Lietuvos kilmingų šeimų kilę karininkai, vadas, pulkininkas. Buvo Napoleono generalinio štabo narys. 1813 m. grįžo į Lietuvą ir užsiėmė dvarų reikalais.
1830–1831 m. vienas sukilimo Lietuvoje vadų, nuo 1831 m. balandžio 1 d. Trakų apskrities sukilėlių vadas. Veikė Jonavos – Raseinių apylinkėse. Nuo 1831 m. birželio 10 d. Centrinės sukilėlių vyriausybės vicepirmininkas. Bandė palaužti bajorų nenorą dėtis prie sukilimo.
Sukilimui pralaimėjus, 1831 m. liepos mėn. pasitraukė į Prūsiją, iš Prūsijos 1833 m. emigravo į Paryžių. Dvaras buvo konfiskuotas, rūmuose įrengtos kareivinės ir karo ligoninė, manufaktūra uždaryta. 1840 m. grįžo į Lietuvą, buvo suimtas, teisiamas, bet mirė kalėjime. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1821 m. pastatė Vievio bažnyčią.