Vikipedija

Fulerenas

Fulerenas (angl. fullerene) – vien iš anglies atomų susidedanti molekulė, galinti būti tuščiavidurio kamuolio, elipsoido, daugiasluoksnio „svogūno“ arba vamzdelio (nanovamzdelis) pavidalo. Savo struktūra jis panašus į grafitą, bet gali turėti ir penkiakampes ar aštuonkampes akutes.

C60 fulerenas
Buckminster Fuller konstrukcija
Koranulenas

Panašios molekulės galimos ir iš silicio. Numatytas, tačiau eksperimentiškai neaptiktas B80 fulerenas iš boro.

Etimologija redaguoti

Pavadinimas kilo iš inžinieriaus Buckminster Fuller, kuris projektavo panašiai atrodančias geodezines konstrukcijas, pavardės.

Atradimas redaguoti

Pirmojo atrasto fulereno, vadinamo „bakminsterio fulerenu“ (angl. buckminsterfullerene), C60, egzistavimą 1970 m. numatė japonų mokslininkas Eiji Osawa[1][2]. Jis pastebėjo jog aromatinio junginio koranuleno molekulė yra išgaubta taip, lyg būtų kamuolio dalis, ir samprotavo, jog galėtų egzistuoti ir visas toks kamuolys. Šios hipotezės nepripažino net jo bendradarbiai. Ji buvo paskelbta Japonijos mokslinėje spaudoje, bet liko mažai žinoma Amerikos ar Europos chemikams. 1973 metais rusų mokslininkas Galpen Bochvar[3] atliko matematinę tokios C60 sferos analizę ir nustatė jog ši didžiulė molekulė turėtų būti stabili. Tai buvo paskelbta rusų mokslinėje spaudoje, bet ir šis teorinis numatymas nesulaukė dėmesio. Tokių junginių egzistavimą eksperimentiškai pavyko įrodyti tik 1985 m., naudojant masių spektrometrijos metodus[4]. Kitas paplitęs fulerenas yra C70,[5] bet žinomi ir 72, 76, 84 ar net 100 anglies atomų turintys kamuoliai. Gauti taip pat jų dimerai ir trimerai.

Savybės redaguoti

 
C60 kristalai
 
C60 tirpalas

Fulerenai chemiškai stabilūs, tačiau galimos kai kurios cheminės reakcijos. Jų viduje galima „įkalinti“ inertinių dujų ar kitokius atomus, kurie po to molekulės negali palikti nors ir nėra chemiškai su ja susiję. Fulerenai, kuriose uždaryti šarminių metalų atomai, ima elgtis „metališkai“, tokie junginiai gali būti superlaidūs aukštesnėse temperatūrose nei metalai. Cs2RbC60 superlaidus net esant 33 °K.[6]. Fulerenai yra aromatiniai junginiai bei alkenai ir dalyvauja šioms junginių grupėms būdingose reakcijose. Tačiau jie nėra superaromatiniai: elektronai lieka savo žiede ir nekeliauja laisvai po visą molekulę. Gryni fulerenai yra puslaidininkiai, iš jų galima pagaminti diodus, tranzistorius ir kitas panašias detales. Jų galimybės elektronikoje šiuo metu tiriamos[7]. Jiems taip pat būdingos netiesinės optinės savybės, kurias bandoma pritaikyti optoelektronikoje.

Fulerenai šiek tiek tirpsta vandenyje ir daug geriau tirpsta tuolene bei kituose cheminiuose tirpikliuose. Jų tirpalai neretai turi rausvą ar violetinį atspalvį. Tai vienintelė anglies alotropinė forma, galinti tirpti įprastiniuose tirpikliuose kambario temperatūroje. Ultravioletinėje šviesoje fulerenai polimerizuojasi ir nebetirpsta, todėl gali būti panaudoti fotolitografijoje. Tik kai kurie fulerenai (C28, C36, C50) yra beveik visiškai netirpūs. Skysti būna retai, esant apie 400 °C sublimuojasi.

Kai kurie fulerenai (pavyzdžiui, C76, C78, C80, and C84) yra chiraliniai ir galimi jų optiniai izomerai (enantiomerai).

Paplitimas redaguoti

Fulerenai nėra reti, jų daug susidaro degant paprastai žvakei ir aptinkama jos suodžiuose. Išskirti gryni fulerenai atrodo kaip anglis. Gamtoje fulerenų pasitaiko fulgurituose, jei žaibas trenkė į organinės medžiagos turintį smėlį. Jų taip pat randama labai daug (98 %) anglies turinčiame minerale šungite.[8]

Fulerenų aptikta ir kosmose, planetiniuose ūkuose (stebint emisijos spektrus).[9]

Poveikis sveikatai redaguoti

Fulerenai paprastai nėra nuodingi net didelėmis dozėmis[10], nors nanovamzdeliai gali kenkti panašiai kaip ir asbestas. C60 skersmuo yra apie 7 angstremai[11] tačiau Van Der Valso skersmuo didesnis, apie 10 angstremų.

Fulerenai gali surinkti savyje ir taip nukenksminti odai kenksmingus radikalus, todėl jų dedama į kai kuriuos senėjimą stabdančius kremus. Šungitas turi stiprių antibakterinių savybių [12] tačiau neįrodyta jog būtent dėl jame esančių fulerenų.

Šaltiniai redaguoti

 
Vikiteka: Fulerenas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Osawa, E. (1970). Kagaku. 25: 854. {{cite journal}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  2. ↑ Halford, B. (9 October 2006). „The World According to Rick“. Chemical & Engineering News. 84 (41): 13.
  3. ↑ Bochvar, D.A.; Galpern, E.G. (1973). Proceedings_of_the_USSR_Academy_of_Sciences. 209: 610. {{cite journal}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  4. ↑ Kroto, H.W.; et al. (1985). „C60: Buckminsterfullerene“. Nature. 318 (6042): 162–163. Bibcode:1985Natur.318..162K. doi:10.1038/318162a0. {{cite journal}}: Explicit use of et al. in: |author2= (pagalba)
  5. ↑ Locke, W. (13 October 1996). „Buckminsterfullerene: Molecule of the Month“. Imperial College. Nuoroda tikrinta 2010-07-04.
  6. ↑ Tanigaki, K.; et al. (1991). „Superconductivity at 33 K in CsxRbyC60“. Nature. 352 (6332): 222–223. Bibcode:1991Natur.352..222T. doi:10.1038/352222a0. {{cite journal}}: Explicit use of et al. in: |author2= (pagalba)
  7. ↑ Y. Wada, M. Tsukada, M. Fujihira, K. Matsushige, T. Ogawa et al., «Prospects and Problems of Single Molecule Information Devices», Jpn. J. Appl. Phys., V. 39, Part 1, N 7A, pp. 3835-3849 (2000)
  8. ↑ Reznikov, V.A.; PolekhovskiÏ (6 March 2000). „Technical Physics Letters, Vol. 26, No. 8, 2000, pp. 689–693. Translated from Pis’ma v Zhurnal TekhnicheskoÏ Fiziki, Vol. 26, No. 15, 2000, pp. 94–102“ (PDF). Technical Physics Letters. 8. 26 (2000): 689–693. Nuoroda tikrinta 9 January 2013.
  9. ↑ Cami, J; Bernard-Salas, J.; Peeters, E.; Malek, S. E. (2 September 2010). „Detection of C60 and C70 in a Young Planetary Nebula“. Science. 329 (5996): 1180–2. Bibcode:2010Sci...329.1180C. doi:10.1126/science.1192035. PMID 20651118.
  10. ↑ Moussa, F.; et al. (1996). Fullerene Science and Technology. 4: 21. {{cite journal}}: Explicit use of et al. in: |author2= (pagalba); Missing or empty |title= (pagalba)
  11. ↑ H. W. Kroto, J. R. Heath, S. C. O’Brien, R. F. Curl, R. E. Smalley: C60: Buckminsterfullerene. In: Nature 318, 1985, S. 162, linke Spalte.
  12. ↑ Volfson, I.F.; Farrakhov E.G., Pronin A.P., Beiseyev O.B., Beiseyev A.O., Bogdasarov M.A., Oderova A.V., Pechenkin I.G., Khitrov A.E., Pikhur O.L., Plotkina J.V., Frank-Kamanetskya O.V., Rosseeva E.V., Denisova O.A., Chernogoryuk G.E., Baranovskya N., Rikhvanov L.P., Petrov I.M., Saghatelyan A.K., Sahakyan L.V., Menchinskaya O.V., Zangiyeva T.D, Kajtukov M.Z., Uzdenova Z.H. & Dorozhko A,L (2011). „Medical Geology in Russia and NIS“. In Selinus O., Finkelman R.B. & Centeno J.A. (red.). Medical Geology: A Regional Synthesis. Springer. p. 223. ISBN 9789048134298. Nuoroda tikrinta 7 July 2012.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Fulerenas&oldid=7203392"