Ferdinand de Saussure

Ferdinand de Saussure
Gimė	1857 m. lapkričio 26 d. Ženeva,  Šveicarija
Mirė	1913 m. vasario 22 d. (55 metai) Viuflanas le Šato, Vo,  Šveicarija
Veikla	kalbininkas
Alma mater	Ženevos universitetas Leipcigo universitetas (Dr., 1880) Berlyno universitetas
Vikiteka	Ferdinand de Saussure
Parašas

Ferdinandas de Sosiūras (pranc. Ferdinand de Saussure; 1857 m. lapkričio 26 d. – 1913 m. vasario 22 d.) – šveicarų kalbininkas, Paryžiaus ir Ženevos universitetų profesorius. Ferdinandas de Sosiūras laikomas struktūralistinės kalbotyros tėvu. Jis – vienas žymiausių semiotikos kūrėjų. Ferdinand de Saussure kalbos teorijos pamatu susidarė tokios klasikinio struktūralizmo srovės, kaip Prahos funkcionalinė lingvistika ir Kopenhagos glosemantika.

Ferdinandas de Sosiūras buvo gerai susipažinęs su kitų to meto mokslų – logikos, psichologijos, sociologijos, ekonomikos, antropologijos ir kt. metodologija ir tyrinėjimo rezultatais, orientavosi gamtos moksluose.

Biografija

Ferdinandas de Sosiūras gimė Šveicarijoje, Ženevoje. Jo gimtoji kalba buvo prancūzų. Sosiūras studijavo Ženevoje, Leipcige ir Berlyne. Dešimt metų profesoriavo Paryžiuje ir dvidešimt – gimtojoje Ženevoje. Ferdinandas de Sosiūras laikomas žymiu indoeuropeistikos tyrinėtoju. Žymiausias Ferdinando de Sosiūro veikalas – „Tyrinėjimas apie senąją indoeuropiečių kalbų balsių sistemą“, kuriame atkūrė indoeuropiečių kalbų balsių sistemos vaizdą prieš tūkstančius metų. 1878 metais, išleidžiant šį veikalą, Sosiūrui, Leipcigo universiteto antrakursiui, buvo sukakę dvidešimt vieneri metai. 1879-aisiais jis padėjo pagrindus laringalų teorijai, pasak kurios indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojami tam tikri laringaliniai (gerkliniai) garsai.

Ferdinandas de Sosiūras daug nusipelnė prisidėdamas prie baltų prokalbės rekonstrukcijos ir tyrinėdamas lietuvių kalbą. Čia jo atradimai yra tokie svarbūs, kad vadinami jo vardu ir įeina į lituanistikos klasiką, pavyzdžiui, Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Ferdinandas de Sosiūras tyrinėjo lietuvių kalbos priegaides ir kirčiavimą. Ferdinandas de Sosiūras lietuvių kalbą buvo gerai išmokęs, mėgo ją ir vertino jos archajiškumą. 1889 m. lapkritį lotyniškai rašytame laiške K. Jauniui Ferdinandas de Sosiūras sakosi nemokąs lenkų ir rusų kalbų, prašo K. Jaunių rašyti jam lotynų, vokiečių arba prancūzų kalbomis ir galiausiai priduria: „Tačiau mieliausia būtų gauti lietuvišką laišką, ypač jei jis būtų sukirčiuotas“. Savo garsiajame „Bendrosios lingvistikos kurse“ jis du kartus pamini lietuvių kalbą, labai ją vertindamas ir lygindamas su senąja slavų kalba ir Rigvedos sanskritu.

Kadangi pagrindinė sąvoka, kuria operuoja kalbos mokslas, yra „kalba“, Ferdinandas de Sosiūras pirmiausia ir iškėlė klausimą, kas yra kalba. Pamatinių sąvokų išaiškinimas, jų eksplikacija yra mokslo logikos reikalavimas. Pagrindinių kalbos mokslo sąvokų analizė Ferdinandui de Sosiūrui leido pradėti naujos mokslo šakos – struktūralistinės lingvistikos pamatus.

Sosiūras raštų paliko gana nedaug. 1922 m. buvo išleistas didokos apimties jo rinktinių darbų tomas. Be to, Sosiūro mokiniai paruošė ir atskira knyga išleido jiems Ženevos universitete skaitytas bendrosios kalbotyros paskaitas. Taigi visas palikimas – dvi knygos, kurių autorius gyvas nei vienos, nei kitos nematė. Ferdinandas de Sosiūras padarė didelę įtaką kalbotyrai.

Su šiuo mokslininku siejamos trys lingvistikos mokyklos. Pirmoji iš jų labiausiai susijusi su Ženeva, jos atstovai ištikimiausi savo mokytojo idėjoms. Nuo 1941 metų Ženevos kalbininkų draugija leidžia žurnalą, pavadintą „Ferdinando de Sosiūro sąsiuviniais“. Antroji mokykla perėmė ir labiausiai išplėtojo socialines Sosiūro pažiūras į kalbą. Šios mokyklos pagrindinė būstinė – Paryžius, o žymiausias atstovas – Sosiūro mokinys Antuanas Mejė. Trečioji Sosiūro mokykla įsikūrė Kopenhagoje. Šios mokyklos atstovai gyvo Sosiūro niekada nematė, tačiau ypač išplėtojo kai kurias Sosiūro pažiūras į kalbą kaip į savotišką abstrakčių atitikmenų sistemą, kalbos mokslui pradėjo taikyti matematinius metodus.