Epigravetės kultūra
Epigravetės kultūra (pranc. Épigravettien) – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, formavosi Gravetės kultūros pagrindu Italijoje ir Rytų Europoje. 19 000 – 10 500 m. pr. m. e. buvo paplitusi pietų Europoje ir pasižymėjo akmeninių įrankių gamyba. Skiriami du Epigravetės kultūros arealai: vakarų ir rytų.
| Epigravetės kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 | ||||||
| Dab. valstybės | Italija, Balkanai, Moldova, pietvakarių Ukraina | |||||
| Ist. regionas | Pietų Europa | |||||
| Amžius | Vėlyvasis paleolitas | |||||
| Žmogaus rūšis | Homo sapiens | |||||
 | ||||||
Kai kurie Moldavijos paminklai priklauso ankstyvajai Epigravetės pradžiai (20 000–17 000 m. p. m. e.), kiti – vėlyvajam periodui (13 500 –10 500 m. p. m. e.), gyvenvietės Dalmerijoje, įsikūrusios šiaurės rytų aukštumoje Sette Comuni (Trento, Italija), aptikti pėdsakai galutinio Epigravėtės pabaigos etapo. Epigravetės kultūros pėdsakai rasti Sicilijoje ir šiaurės Afrikos pietryčiuose.
Charakteristika redaguoti
Gyvenimo būdas gyvenvietėse ir mamutų medžioklės pramonė Vidurio ir Rytų Europoje yra naujas reiškinys. Tundros ir stepių-tundros aplinkoje atsirado stovyklos kaip Kostienki, Dono baseine, kur gyvendavo ne mažiau kaip 100–150 žmonių. Mamutų medžioklė parūpindavo daug maisto ir jo kaulai buvo naudojamas kaip medžiaga statyti trobeles, kaip kuras židiniui, kaip medžiaga, įrankiai, ginklai, papuošalai ir meno kūriniai. Tačiau ne vien mamutai buvo medžiojami, tai pat poliarinės lapės ir vilkai, buvo naudojami jų kailiai. Kai kur, taip pat buvo praktikuojama paukščių medžioklė ir augalų rinkimas. Archeologiniai duomenys rodo, kad kiekviena gyvenvietė kontroliavo tam tikras aplinkines teritorijas, taip formavosi grupės nutolusios toli viena nuo kitos.