Embolija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Embolija – kraujagyslių užkimšimas įvairiomis kraujyje cirkuliuojančiomis dalelėmis – embolais. Tai gali būti riebalų lašeliai, oro burbulėliai, navikinės ląstelės, svetimkūniai, taip pat atitrūkęs nuo kraujagyslės sienelės trombas. Embolai į kraujagysles patenka įvairių sužalojimų, traumų metu.

Embolai dažniausiai keliauja pagal kraujo srovės kryptį ir įstringa smulkesnėse kraujagyslėse. Todėl dažniau pasitaiko arterijų ir retai venų embolija, nes venos pagal srovės kryptį platėja (išimtis - vartų vena, kurios šakos kepenyse siaurėja). Kai embolai keliauja pagal srovės kryptį – ortogradinė embolija. Yra trys pagrindiniai ortogradinės embolijos keliai:

1) embolai iš didžiojo kraujo apytakos rato venų (išskyrus vartų venos sistemą), dešiniosios širdies ertmių įstringa plautiniame kamiene ar jo šakose (t. y. mažajame kraujo apytakos rate);

2) embolai iš plaučių venos sistemos, kairiosios širdies ertmių, aortos (didžiojo kraujo apytakos rato) – organus maitinančiose arterijose. Dažniausiai užkemšamos smegenų, žarnų pasaito, blužnies, inkstų, kojų arterijos;

3) embolai iš vartų veną sudarančių kraujagyslių įstringa kepenyse, t. y. smulkiose vartų venos šakose.

Mažojo kraujo apytakos rato embolija. Embolai didžiojo kraujo apytakos rato venomis patenka į dešinįjį prieširdį, ir čia į dešinįjį skilvelį, o iš jo į plaučių arterinį kamieną (truncus pulmonalis). Toliau kraujo srovės vaga siaurėja, ir embolas, priklausomai nuo jo dydžio, užkemša plautinį kamieną ar smulkesnes jo šakas. Plautinio kamieno šakų embolija gana dažna po operacijų (praėjus 5-10 dienų), nutukusiems, mažai judantiems, paralyžuotiems, išsekusiems, turintiems širdies nepakankamumą žmonėms. Dažniausias šios embolijos šaltinis yra trombai iš kojų giliųjų venų, šiek tiek rečiau – dešiniųjų širdies ertmių bei veninių rezginių apie šlapimo pūslę, tiesiąją žarną, gimdą. Ypač pavojinga ir dažna yra embolija iš besimptomės kojų flebotrombozės. Kai embolas užkemša nedideles plautinio kamieno šakas, klinikinių pokyčių nebūna (jei nėra veninio sąstovio plaučiuose), nes plaučiai turi gerą anastomozių tinklą ir gauna maitinimą iš bronchų arterijos. Kliniškai plautinio kamieno šakų embolija pasireiškia stipriu krūtinės skausmu, kraujo atkosėjimu. Ji vadinama signaline embolija ir labai svarbi kliniškai, nes įspėja, kad galima plautinio kamieno embolija. Plautinio kamieno embolija gali būti staigi arba prieš tai gali vykti „signalinė“ smulkesnių šakų embolija.

Stambių plautinio kamieno šakų embolija pasibaigia hemoraginiu plaučio audinio infarktu ir mirtimi dėl staiga įvykusio refleksinio vainikinių kraujagyslių spazmo ir ūminio dešiniosios širdies nepakankamumo bei, esant lėtinei embolizacijai, lėtinio dešiniosios širdies nepakankamumo (pastaruoju atveju embolai ne visai uždaro stambiųjų arterijų spindį, organizuojasi, todėl kraujui sunku pratekėti į plaučius ir prasideda dešiniojo skilvelio perkrova, hipertrofija, o vėliau ir nepakankamumas – plautinė širdis).

Didžiojo kraujo apytakos rato embolija. Embolai į didįjį kraujo apytakos ratą patenka iš kairiosios širdies pusės (kai yra tromboendokarditas, kai susiformuoja trombai po miokardo infarkto, esant aneurizmai), iš stambiųjų didžiojo kraujo apytakos rato arterijų, ypač aortos, pasieninių trombų, rečiau – iš plaučių venų. Dažniausiai užsikemša smegenų, žarnų pasaito, blužnies, inkstų, kojų arterijos. Ši embolija gali sukelti organų infarktą, galūnių gangreną. Pasekmės priklauso nuo embolizuotos arterijos dydžio, organo gyvybinės svarbos, embolą sudarančios medžiagos, gydymo efektyvumo.

Vartų venos embolija. Embolai į vartų venos sistemą. Jie įstringa smulkesnėse vartų venos šakose, tačiau didesnių morfologinių pažeidimų nesukelia. Jeigu embolai infekuoti (pvz., iš kirmėlinės ataugos venų), mikroorganizmai gali daugintis ir susidaryti kepenų abscesai.