Elzaso istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Prancūzijos provincija Elsass / Alsace
Vėliava
Šalis	rytų Prancūzija (Grand Este)
Tautos	vokiečiai (elzasiečiai)
Kalba	alemanų tarmė (Elzaso tarmė)
Valstybės	Elzaso kunigaikštystė
Miestai	Strasbūras, Miuliūzas, Kolmaras, Hagenau

Elzasas (vok. Elsass, pranc. Alsace) – istorinis Europos regionas, esantis dabartinės Prancūzijos rytuose (Grand Este regiono rytinėje dalyje). Jame vyrauja vokiečių kalbos Elzaso tarme kalbantys elzasiečiai.

Geografija

Elzaso topografija

Elzasas apima derlingą Reino slėnio atkarpą toje vietoje, kur slėnį iš dviejų pusių suspaudžia aukštumos: iš vakarų jį uždaro Vogėzų kalnai, kurie atskiria nuo Lotaringijos, o iš rytų – Reinas ir Švarcvaldas, kuris yra Švabijos dalis. Į šiaurę nuo Elzaso yra Pfalcas, o pietuose Juros kalnai.

Visam regionui būdingos derlingos žemės ir puikus klimatas. Čia – vienas vynuogininkystės regionų.

Istorija

Seniausi žinomi regiono gyventojai buvo keltai. 58 m. pr. m. e. romėnai užėmė šį regioną ir vėliau jį pradėjo administruoti kaip dalį Aukštutinės Germanijos. Romėnų dėka šiame krašte introdukuotos vynuogės ir pradėta vyno gamyba.

I tūkst. I pusėje regione ėmė vyrauti germaniškai kalbančios gentys, svarbiausi jų buvo alemanai, kurių kalba davė pradžią dabartiniam Elzaso dialektui. Kadangi Elzasą nuo kitų alemenų teritorijų skyrė Reino upė, kas lėmė jo atskirtumą, jo gyventojai pradėti vadinti ali-land-sat-ja, kas apytikriai reiškia „tie, kurie sėdi kitoje žemėje“. Iš šio termino kildinamas Elzaso pavadinimas.

V a. regioną prisijungė Frankų valstybė, kurioje Elzasas išliko iki pat skilimo 843 m. Regionas buvo valdomas kaip atskira Elzaso kunigaikštystė, valdoma Etichonidų dinastijos. 843 m. padalijus Frankų imperiją, Elzasas perėjo Vidurio Frankų karalystei, šiai suskilus 855 m. – Lotaringijos karalystei, o 880 m. prijungtas prie Švabijos kunigaikštystės, kuri savo ruožtu priklausė Šventosios Romos imperijai.

XII–XIII a. Elzasas patyrė ekonominį klestėjimą dėl savo strateginės padėties: Reino upe per jį vyko prekyba tarp Šiaurės jūros ir Šveicarijos, o prekybinis kelias tarp Paryžiaus ir Vienos irgi ėjo per Elzasą. Tai lėmė Strasbūro ir kitų regiono miestų suklestėjimą. Kartu jie buvo vadinami Dekapoliu, t. y. 10 laisvųjų miestų konfederacija.

XIV a. Elzasą nusiaubė maras, po jo prasidėjo žydų persekiojimas. Žydai buvo išvyti iš regiono. Kai kuriuos miestus labai apgadino 1356 m. žemės drebėjimas.

Tuo metu sustiprėjusios decentralizacijos tendencijos imperijoje, paliko Elzasą mažai ginamą augančios Prancūzijos akivaizdoje. Prancūzijai prieiga prie Reino upės buvo svarbus strateginis tikslas. 1444 m. ji užpuolė Lotaringiją ir Elzasą ir paėmė svarbius miestus Strasbūrą, Mecą ir Bazelį. Nors 1469 m. dalis Elzaso buvo parduota Prancūzijai, jis ir toliau liko mokėti mokesčius Imperijai.

Galutinai regionas Prancūzijai perėjo 1639 m., po karų. Jo paėmimas strategiškai atkirto Ispaniją nuo jos pagrindinės valdos šiaurėje – Nyderlandų. Tačiau inkorporavimas į Prancūziją nebuvo pilnas: Elzasas išlaikė nemažai senųjų papročių ir teisių, muitinės zona ir toliau ėjo ties Vogėzų kalnais, o alemanų tarmė ir toliau liko pagrindine krašto kalba. Maža to, didžiąja dalimi protestantiškas kraštas išlaikė religiją katalikiškoje Prancūzijoje.

XVIII a. pabaigoje Elzaso piliečių dauguma palaikė Prancūzijos revoliuciją. Beje, čia buvo sukurtas revoliucijos himnas Marselietė. Revoliucinėje Pracūzjoje Elzase buvo sukurti Aukštutinio ir Žemutinio Reino departamentai.

Pasibaigus Napoleonmečiui, 1815 m. Elzasą okupavo Prūsijos ir Austrijos pajėgos. Tai nustekeno krašto ekonomiką ir regionas niekada nebepatyrė buvusio klestėjimo. Prastėjant ekonomikai ir augant gyventojų skaičiui, Elzasas patyrė ryškią emigraciją: daug gyventojų migravo į Paryžių, Austriją, netgi Rusiją, o vėliau ir į JAV.

1871 m., kuomet Prancūzija pralaimėjo Prancūzijos-Prūsijos karą, Otas fon Bismarkas prijungė Elzasą kartu su Lotaringija prie savo vienijamos Vokietijos imperijos. Joje Elzasas ir Lotaringija buvo administruojami kaip tiesioginio pavaldumo teritorijos. Daug elzasiečių rinkosi migruoti į Prancūziją ir išlikti jos piliečiais.

1918 m. Vokietijai pralaimėjus karą, kraštą vėl užėmė Prancūzija, šis pokytis patvirtintas Versalio sutartimi. Regione pradėtos varžyti vokiečių teisės, skatinta vartoti prancūzų kalbą. Tai skatino Vokietijos revanšistines nuotaikas ir tapo viena iš Antrojo pasaulinio karo priežasčių.

1940 m. Trečiasis Reichas užėmė Elzasą ir inkorporavo jį į savo teritoriją: jis tapo Badeno dalimi. Jauni vyrai buvo prievarta verčiami tarnauti nacių pajėgose.

Baigiantis karui, Elzasas vėl sugrįžo Prancūzijai, kurios dalimi išlieka iki dabar. Vietos gyventojų tapatybė ir kultūra yra ginama specialių įstatymų, o 1986 m. regiono pagrindu buvo sukurtas Elzaso administracinis regionas (2016 m. šis regionas integruotas į Grand Este). Elzasiečių tarmė yra mokoma mokyklose.