Elohim

Elohim (hebr. ‏אֱלֹהִים‏‎) – vienas iš Dievo įvardijimų Senojo Testamento mitologijoje. Biblijoje sutinkamas virš 2000 kartų.

Žodis „Elohim“, esantis daugiskaitinės lyties, mena senovės hebrajų genčių politeizmą. Tiesa, pats žodis Biblijoje beveik visados vartojamas kaip vienaskaita (tą rodo derinamieji būdvardžiai, veiksmažodžiai), todėl greičiau išreiškia kvintesenciją, aukščiausią kokybiškumą, dievišką pilnatvę vieno dievo pavidale, visų ankstesnių dievų savybių sukaupimą (plg.,elohey haelohоm – „dievų Dievas“, Įst. 10, 17).

Pats žodis kilo iš senovės semitų dievui skirto įvardinti žodžio El (ʾĒl), iš kurio taip pat kilo arabų Alachas, akadų ilu. Priesaga -im nurodo daugiskaitą. Be to, Biblijoje pasitaiko ir pati žodžio „Elohim“ šaknis El (pvz., el elion – „Aukščiausiasis Dievas“) bei asmenvardžiuose Michaelis, Rafaelis ir kt. Daugiskaitinė lytis, atitinkanti žydų „Elohim“, sutinkama ir kitose semitų mitologijose, pvz., akadų, kur ji rodo, kad šis dievas buvo garbinamas kaip vienas iš dievų.

Manoma, kad dėl to, jog semitai žodžiu el įvardindavo aukščiausiąją dievybę, ypač judėjų užkariautame Kanaane, judėjai priėmė žodžio daugiskaitinę lytį kaip priešpriešą. Archajiška poetinė Biblijos sandara išsaugojo tam tikrus senovės semitų Elo įvaizdžius: tai sparnuotas saulės dievas, žinomas iš Finikijos, Biblo kraštų, išskleidžiantis sparnus virš savo paukštukų, aprašytas Psalmėse.

„Elohim“ vardas, pradžioje buvęs dievą įvardinančiu vardu, veikiamas monoteistinių tendencijų, Biblijoje palaipsniui virto tikriniu vardu. Pirmąja reikšme žodis sutinkamas pranašo Elijo lūpose: „Jeigu Viešpats (=YHVH) yra Dievas (=Elohim), sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, sekite jį“ (1 Kar, 18, 21). Antrojo pobūdžio naudojimas kilo dėl to, jog tikrasis Dievo vardas (YHVH) yra saugomas griežto tabu.