Echonė ir Narcizas

Echonė ir Narcizas – poema, aprašoma Ovidijaus „Metamorfozėse“.

Manoma, kad Echonės mito įpinimas į Narcizo mitą buvo Ovidijaus prasimanymas, tačiau jo versija laikoma klasikine. Pastarasis kūrinys paveikė mito pristatymą vėlesniuose Vakarų kultūros meno ir literatūros darbuose.

Istorija

Dzeusui patiko būti tarp gražių nimfų, todėl jis jas dažnai lankydavo žemėje. Galiausiai jo žmonai, Herai, pasidarė įtartini jo dažni lankymaisi žemėje ir ji ketino pagauti Dzeusą su nimfomis. Echonė norėjo apsaugoti savo drauges nimfas, todėl ji užkalbino Herą (jos aistra buvo kalbėjimas). Taip ji norėjo suteikti laiko Dzeusui ir nimfoms pasišalinti. Hera suprato Echonės pokalbio tikslą, todėl nubaudė ją. Nuo tada Echonė galėjo kalbėti tik atkartodama kieno nors kito ištartų sakinių paskutinius žodžius.

Džono Viljamso Voterhauso paveikslas „Echonė ir Narcizas“.

Echonė įsimylėjo Narcizą, kuris mylėjo tik save patį. Echonė, negalėdama kalbėti, stengėsi apsakyti Narcizo ištartais žodžiais savo meilę jam, bet jis ją atstūmė, kaip ir visas kitas. Sudaužyta širdimi ji meldėsi Afroditei, prašydama mirties. Jos maldos buvo išklausytos, bet deivei patiko Echonės balsas, todėl ji paliko jos balsą skambėti amžinai.

Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. Narcizas pamilo savo atvaizdą pamatęs upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.

Šaltiniai

• University of Illinois Archyvuota kopija 2011-08-17 iš Wayback Machine projekto.