Dovydas (Mikelandželas)

Dovydas
Menininkas Mikelandželas
Metai 1501-1504 m.
Meno kryptis Renesansas
Medžiagos, technika marmuras
Matmenys 5,17 m aukštis
Miestas (vieta) Florencija
Muziejus Akademijos galerija

Dovydas – italų renesanso menininko Mikelandželo (1475–1564) skulptūra, esanti Akademijos galerijoje Florencijoje. Tai vienas garsiausių Mikelandželo kūrinių ir viena garsiausių skulptūrų Europos meno istorijoje.

Istorija redaguoti

Marmuro luitas, iš kurio nukaltas „Dovydas“, buvo atgabentas iš Frantiskričio marmuro skaldyklos Kararoje. 1464 m. ties juo dirbo skulptorius Agostino di Duccio, kuris esą nesėkmingai bandė iškirsti būsimai statulai tarpą tarp kojų, 1475 m. ties akmeniu dirbo Antonio Rossellino. Abu skulptoriai apleido darbą ties luitu dėl didelių jo matmenų ir trūkumų akmenyje. Luitas gulėjo apleistas už Santa Maria del Fiore katedros buvusių dirbtuvių kieme. Pagal Giorgio Vasari, Mikelandželas išgelbėjo šį luitą, kuris buvo laikomas beviltiškai sugadintu. Visgi žinoma, kad menininkų taryba, atsakinga už darbus Florencijos katedroje, jau anksčiau ieškojo, kas galėtų apsiimti atlikti kūrinį iš šio akmens ir tai nebuvo vien Mikelandželo iniciatyva.[1] Miesto gonfalonjeras Pjeras Soderinis esą galvojo, kad darbą atlikti gali Leonardas da Vinčis ar Andrea Sansovino. Leonardas šio darbo nesiėmė, o Andrea Sansovino nukonkuravo Mikelandželas, kuris tuo metu kaip tik išgarsėjo su Romoje atlikta skulptūra „Pieta“.

Sutartis dėl skulptūros pasirašyta 1501 m. rugpjūčio 16 d., Mikelandželas darbus pradėjo rugsėjo 13 d.[2] Anot Ascanio Condivi, Mikelandželas buvo taip užsiėmęs darbu, kad beveik nevalgė ir miegodavo su drabužiais ir batais. Mikelandželas ruošė piešinius ir modelius tam, kad galėtų nustatyti, ką galimą sukurti iš akmens luito, praminto „milžinu“ (il Gigante). Ascanio Condivi mini Mikelandželo darbo metodą, kai jis nulipdė iš vaško statulos modelį, po to šį modelį panardino horizontaliai į vandenį ir akmens luitą kalė pagal tai, ką matydavo vandens lygiui senkant. Statula turėjo puošti Santa Maria del Fiore katedrą maždaug 80 metrų aukštyje. Pagal pradinį sumanymą žiūrovai turėjo ją matyti iš labai žemai, todėl Dovydo galva ir rankos, ypač dešinioji, yra kiek didesnės. Taip pat, „Dovydo“ skulptūra yra kiek plokštesnė nei turėtų būti pagal natūralias žmogaus proporcijas. Gali būti, kad akmuo tiesiog neturėjo reikiamos pradinės apimties ar buvo pernelyg anksčiau apgadintas.

1504 m. einant darbams ties statula į pabaigą miesto valdytojams pradėjo aiškėti, kad daugiau nei 6 tonas sveriančios statulos neišeis užkelti ant Florencijos katedros. Buvo sudaryta komisija iš Florencijos menininkų, kuri turėjo nuspręsti dėl statulos pastatymo vietos. Viena grupė, kuriai atstovavo Mikelandželo draugas Giuliano da Sangallo, Leonardas da Vinčis ir Piero di Cosimo pasisakė už tai, kad „Dovydas“ būtų Lanci lodžijoje Sinjoros aikštėje po stogu. Maža menininkų grupė, kuriai priklausė Sandras Botičelis, pasisakė už „Dovydo“ vietą arčiau katedros. Galų gale buvo priimta Mikelandželo pasiūlyta vieta priešais vyriausybės rūmų įėjimą Sinjoros aikštėje, kur „Dovydas“ pakeitė Donatelo bronzinę skulptūrą „Judita ir Holofernas“. Statulos gabenimas iš dirbtuvių iki Sinjoros aikštės užtruko keletą dienų. Buvo nepatenkintųjų ja. Anot Luca Landucci, naktimis prie jos tekdavo palikti sargus. Statula buvo apmėtyta akmenimis, smūgių pėdsakai liko „Dovydo“ nugaroje. Gali būti, kad tai darė nepatenkinti tuo metu iš Florencijos ištremtų autokratų Medičių šalininkai, nes „Dovydas“ simbolizavo valstybės respublikines vertybes.

Pastačius „Dovydą“ aikštėje, statula buvo nupoliruota (šiuo metu dėl atmosferos poveikio poliravimo žymių nebelikę). Giorgio Vasari papasakojo anekdotą: esą Pjeras Soderinis apžiūrinėjo „Dovydą“ ir jam pasirodė, kad statulos nosis per stambi. Jis paprašė Mikelandželą ją pataisyti. Mikelandželas paėmė kiek marmuro dulkių ir palipo prie statulos, kur apsimetė bedirbąs ties nosimi su kaltu, o dulkes pabėrė žemyn. Iš viršaus paklausė Pjero Soderinio, ar geriau? Į tai Soderinis atsakė, kad nosis jam išties dabar labiau patinka. 1527 m. politinio perversmo metu iš Sinjoros rūmų išmestas suolas sudaužė „Dovydo“ kairę ranką į tris dalis. Jas esą surinko Giorgio Vasari ir Francesco Salviati.[3] Pasibaigus politinei suirutei ranka buvo atstatyta. 1873 m. „Dovydas“ buvo perkeltas į Florencijos akademijos galeriją ir 1882 m. pastatytas specialiai skulptūrai sukurtoje patalpoje. „Dovydo“ originalioje vietoje Sinjoros aikštėje pastatyta kopija.

 
„Dovydas“ Akademijos galerijoje Florencijoje

1991 m. bedarbis italas Piero Cannata su kūju atakavo „Dovydą“ ir nuskėlė jo kojos pirštų galus. Tam, anot jo, jį įkvėpė Paolo Veronezės paveikslų modelis.[4] 2002 m. buvo pradėti statulos restauravimo ir valymo darbai, kurie baigti iki 2004 m., „Dovydo“ 500 metų sukūrimo sukakties.[5] Apie 2010 m. buvo kilę nuogastavimų spaudoje dėl pastebėtų mikroįtrūkimų „Dovydo“ kojose. Buvo įtariama, kad juos sukėlė daugybės lankytojų keliama pagrindo vibracija. Buvo imtasi veiksmų apribojant lankytojų skaičių galerijoje. 2014 m. Akademijos galerija patikino, kad skulptūrai nugriuvimas negresia ir šie įtrūkimai tikriausiai atsirado XIX a. perkeliant ją iš Sinjoros aikštės į Akademiją.[6]

Apie skulptūrą redaguoti

Mikelandželo statula vaizduoja biblijinį herojų Dovydą, kuris nugalėjo milžiną Galijotą. Pagal biblijinę istoriją, Dovydas buvo piemuo, kuris vienas išdrįso stoti į kovą su Galijotu ir nugalėjo jį su Dievo pagalba akmeniu iš laidynės. Statuloje Dovydas vaizduojamas kontraposto pozoje laikantis akmenį dešinėje rankoje, o kairėje yra kitas laidynės galas. Laidynės juosta pereina per Dovydo nugarą. Statula yra sukurta taip, kad ją galima apžiūrėti iš visų pusių. Dovydas buvo vienas iš Florencijos miesto nepriklausomybės simbolių. Savas Dovydo versijas sukūrė ankstesni skulptoriai Donatelas ir Andrea del Verokjas. Tradiciškai Dovydas būdavo vaizduojamas jau nugalėjęs Galijotą ir pamynęs jo nukirstą galvą. Mikelandželo „Dovyde“ herojus pavaizduotas dar tik besiruošiantis kovai, tikriausiai tik išvydęs savo priešą. Anot istorijos, originali „Dovydo“ statula buvo pastatyta taip, kad jo veidas būtų atsuktas Romos link, nes tuo metu Popiežiaus valstybė buvo artimiausias ir pavojingiausias Florencijos respublikos varžovas. Pastatymo vietos pakeitimu „Dovydas“ vietoj religinės įgavo politinę prasmę. Pasak Giorgio Vasari, nebuvo pasaulyje puikesnės statulos, nesvarbu kokio skulptoriaus ir kokiais laikais, graikų ar romėnų, sukurtos.

Šaltiniai redaguoti

  1. Michelangelo's David: A Masterpiece Restored. Giunti Editore, 2004. p. 9
  2. Cristina Bucci, Chiara Lachi. David: five hundred years. Scala, 2006, p. 71, 72
  3. Cristina Bucci, Chiara Lachi. David: five hundred years. Scala, 2006, p. 75
  4. „The New York Times“, 1991 09 15
  5. „The Guardian“, 2004 05 25
  6. „The Guardian“, 2014 05 06

Nuorodos redaguoti