Domnitorius
Domnitorius (rumun. domnitor) – oficialus Jungtinės Valachijos ir Moldavijos kunigaikštystės valdovo titulas 1859–1866 m.
Titulas domnitor viduramžiais buvo vartojamas kartu su slaviškos kilmės titulu voievod (ar voivode 'vaivada') ir jų dariniais. Žodis domnitor kilęs iš rumun. domn 'valdovas, valdytojas', šis iš lot. dominus 'dominas'. Titulas domnitor reikšti Jungtinės kunigaikštystės valdovą ėmė tik po to, kai Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių gyventojai 1859 m. nepriklausomai išsirinko tą patį valdovą – Aleksandrą Joaną Kuzą (rumun. Alexandru Ioan Cuza).
Iki tol Valachijos ir Moldavijos kunigaikštysčių valdovai retkarčiais būdavo pavadinami šiuo žodžiu, nors oficialūs jų titulai pavadinimas buvo vaivada ir gospodaris, ypač po to, kai juos pripažino Osmanų imperijos sultonai.
Paskutiniai du Rumunijos domnitoriai buvo Aleksandras Joanas Kuza (1859–1866 m., nušalintas) ir Karlas Hohencolernas-Zigmaringenas (vėliau – Karolis I Rumunas), ėmęs valdyti 1866 m. 1878 m. Osmanų imperija rašytiniais dokumentais pripažino, kad Rumunija yra nepriklausoma kunigaikštystė ir daugiau nebėra Osmanų imperijos vasalas.[1]
1881 m. Karolis I buvo karūnuotas kaip Rumunijos karalius.
Nuorodos redaguoti
- ↑ „Reminiscences of the King of Roumania“, Edited from the original with an Introduction by Sidney Whitman, Authorized edition, Harper & Brothers: New York and London, 1899, pp.275-277.