Domenichino
Domenikas Dzampieris (it. Domenico Zampieri), paprastai žinomas pravarde Domenikinas (it. Domenichino), 1581 m. spalio 21 – 1641 m. balandžio 6 d.) – italų baroko epochos dailininkas, Bolonijos akademistinės Karačių dailės mokyklos tapytojas.
Biografija redaguoti
Domenikas Dzampieris gimė 1581 m. spalio 21 d. Bolonijoje. Buvo batsiuvio sūnumi. Nuo jaunumės jis mokėsi pas flamandų dailininką Denisą Kalvartą, gyvenusį Bolonijoje. Po to perėjo į Karačių mokyklą, mokėsi Liudoviko Karačio priežiūroje. Mokykloje laimėjo prizą už geriausią piešinį. Lankėsi Parmoje ir Modenoje, susipažino su Koredžo kūryba. Savo pravardę Domenikinas (mažasis Domenikas) gavo, spėjama, nuo žemo stoto.
1602 m. Domenikinas atvyko į Romą ir prisijungė prie Anibalės. Karačio vadovaujamos dailininkų grupės Farnezės rūmų dekoravimo darbuose. Vienintele iš tikro žinoma jo freska rūmuose yra „Mergina su vienaragiu“. Romoje Domenikinas tapo vienu mėgstamiausių Anibalės. Karačio mokinių ir pats išgarsėjo. Kardinolas Odoardas Farnezė užsakė ištapyti abatiją Grota Feratoje. Kardinolas Scipionė Borgezė − San Gregorio bažnyčią Romoje, kardinolas Pjetras Aldobrandinis − Villa Franscati. 1613−14 m. jis tapė San Luigi dei Francesi bažnyčioje Šv. Cecilijos gyvenimo tema. 1614 m. sukūrė altorinį paveikslą „Paskutinė Šv. Jeronimo komunija“ S. Girolamo della Carità bažnyčioje, kuris tapo vienu garsiausių jo darbų (vėliau jį buvo pagrobęs Napoleonas, dabar yra Vatikano pinakotekoje). Paveikslo mozaikinė kopija buvo sukurta Šv. Petro bazilikoje. Dėl šio paveikslo jo konkurentas Romoje Džovanis Lanfrankas apkaltino Domenikiną plagijavimu. Esą paveikslas buvo kopijuotas nuo Agostino Karačio darbo Bolonijoje. Kiti dailininkai, tarp jų Domenikino mokinys Nikola Pusenas, gynė paveikslo originalumą. Domenikinas buvo grįžęs į Boloniją, dar dirbo Fano mieste.
1621 m. Domenikinas buvo paskirtas oficialiu popiežiaus Grigaliaus XV architektu. Daugelis jo projektų liko tik popieriuje. 1631 m. Domenikinas persikraustė į Neapolį gavęs prestižinį užsakymą Neapolio katedroje. Neapolyje susidūrė su didžiuliu vietinių dailininkų pavydu. Pavydas buvo sąlygotas ne vien konkurencijos, bet ir stilistinių prieštaravimų. Žinomos aršios Chosės de Riberos, kuris buvo karavadžistas, atakos prieš Bolonijos eklektikų Karačių auklėtinį Domenikiną. Spėjama, kad Domenikinas Neapolyje galėjo būti konkurentų apnuodytas. Neapolyje, ties darbais Šv. Dženaro gyvenimo tema vietos katedroje, Domenikinas dirbo iki gyvenimo galo. Dailininkas mirė 1641 m. balandžio 6 d.
Po mirties Domenikino šlovė toliau augo. Porą šimtmečių po to jis buvo laikomas vienu didžiausių Europos dailininkų, minimas iškart po Rafaelio ir Rubenso. XIX a. viduryje jo, kaip ir kitų Bolonijos dailininkų autoritetą, sumenkino anglų kritikas Džonas Raskinas. Jie buvo pradėti vadinti bedvasiais eklektikais ir klasikinės renesanso dailės (visų pirma Rafaelio) imituotojais. XX a. pabaigoje Domenikinas vėl pradėjo traukti dėmesį. Meno istorikai atstatė jo padėtį kaip vieno reikšmingiausių XVII a. pradžios dailininkų. Atkreipiamas dėmesys, kurį jis padarė Europos peizažo tapyboje, jo įtaką patyrė Nikola Pusenas ir Klodas Lorenas. Domenikinas buvo vienas tradiciškiausių Bolonijos dailės auklėtinių. Jo kūryboje linijos valdymas visuomet dominuoja prieš spalvą. Stilistiškai Domenikinas − vienas klasicizmo įkvėpėjų.
.jpg)
