Didysis Vilniaus Seimas

Didysis Vilniaus Seimas – 1905 m. gruodžio 4 – gruodžio 5 d. vykęs lietuvių atstovų susirinkimas Vilniuje, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą.

Dabartinė Vilniaus filharmonija, kurioje vyko 1905 m. suvažiavimas

Suvažiavimo programa

Lietuvos banko 50 litų moneta, išleista 2005 m. Seimo jubiliejaus proga

Prasidėjus 1905 m. įvykiams socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti visų politinių jėgų pasitarimą. Petras Vileišis šia idėja pasidalino su Jonu Basanavičiumi, kurio iniciatyva spalio 19 d. „Vilniaus žinių“ redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo organizavimo komitetą. 1905 m. lapkričio 11 d. „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas ir visoje Lietuvoje buvo pradėti rinkti atstovai į suvažiavimą.

Organizacinis komitetas neparengė tikslių atstovų rinkimų nuostatų, tad jie buvo renkami pagal valsčių nusistatytą tvarką. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniaus Miesto salėje susirinko apie 2000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkai, dvarininkai bei inteligentai.

Suvažiavimo išvakarėse Pagirių geležinkelio klube buvo organizuotas vaidinimas su Miko Petrausko choru, po jo įvyko socialdemokratų mitingas, iš kurio išėjo kunigai ir dešinieji.

Didžiajame Vilniaus Seime pasireiškė ir išryškėjo visos pagrindinės lietuvių politinės srovės. Jau veikiančių partijų buvo dvi: Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos demokratų partija, tačiau Seime pradėjo organizuotis ir krikščionys demokratai ir tautiniai demokratai.

Pirmąją Seimo dieną socialdemokratai pareikalavo rinkti kolektyvinį prezidiumą, o ne iš J. Basanavičiaus pasiūlytų savų žmonių. Po dviejų valandų diskusijų į prezidiumą buvo išrinkti nepartinis J. Basanavičius, krikščionis demokratas Pranciškus Būčys, demokratas Antanas Smetona, ūkininkų atstovas karininkas Juozas Stankūnas ir socialdemokratas S. Kairys, praktiškai ir vedęs beveik visus posėdžius. Sekretoriais buvo išrinkti Juozas Gabrys-Paršaitis, Liudas Gira ir Jonas Kriaučiūnas. Posėdžiuose kalbėjo Andrius Domaševičius, Vladas Sirutavičius, Aleksandras Birinčikas, S. Kairys. Seimas suformulavo pagrindinius lietuvių reikalavimus caro valdžiai, iš kurių svarbiausias buvo autonomijos su seimu Vilniuje reikalavimas.

Antrąją posėdžio dieną didžiąją suvažiavusiųjų delegatų sudėtį sudarę valstiečiai paskelbė nutarimą, kuriame pranešė apie Valstiečių sąjungos įkūrimą. Nutarimo tekstas buvo įteiktas seimo prezidiumui ir išspausdintas pirmajame „Lietuvos ūkininko“ numeryje. Valstiečių sąjungos, kaip ir Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų svarbiausias akcentas buvo politinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje reikalavimas. Rusijos imperija buvo skelbiama didžiausiu lietuvių tautos priešu, prieš kurį reikia jungtis su kitomis imperijos pavergtomis tautomis. Taip pat reikalauta vartoti lietuvių kalbą valsčiuose ir mokyklose. Ekonominių reikalavimų Seimo nutarimuose nebuvo keliama.

Nutarimai

Kai kurie seimo nutarimai:

I. Pripažindami, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai; jog geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus karą su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: „šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.“

II. Lietuvos autonomija. Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos ir kadangi norima, kad ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos galėtų pilnai laisve naudotis, lietuvių suvažiavimas nusprendė: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.“ Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.

III. Kovos priemonės. Kad įgytų autonomiją, pirmučiausia reikalinga galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politines partijų ir pavienių asmenų pajėgas. Susivienijus namie, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką. O kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir kitas dabartines valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus, streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.

Nuorodos

• [1] Archyvuota kopija 2010-01-17 iš Wayback Machine projekto.
• [2]