Didžioji Ferma teorema

Paskutinė arba Didžioji Ferma teorema, kurią Pjero Ferma suformulavo 1637 m., skelbia, kad lygtis:

Pjeras Ferma
neturi sprendinių teigiamų sveikųjų skaičių aibėje kai n > 2.

Nėra tiksliai žinoma, ar pats Ferma turėjo šios teoremos įrodymą. Atvejį, kai n=3, įrodė Leonardas Oileris, kai n=4 – pats Ferma, n=5 – Ležandras, n=7 – Lamė, n=14 – Leženas-Dirichlė.

Teoremą bendruoju atveju, visiems n 1994 m. įrodė amerikietis Endriu Vailesas ir britas Richardas Lorencas Teiloras.[1]

Apžvalga redaguoti

Didžioji Ferma teorema yra Pitagoro teoremos tęsinys aukštesniems laipsniams:

 

kai  ,   ir   yra natūralieji skaičiai, jie vadinami Pitagoro trejetais. Pavyzdžiui,   ir kadangi  , galima sakyti, kad   yra Pitagoro trejetas. Didžioji Ferma teorema užrašoma taip:

 

ir teigia, jeigu   yra natūralusis skaičius didesnis už 2, tada  ,   ir   visi kartu negali būti natūraliaisiais skaičiais. Pavyzdžiui,   ir  , kaip ir   tai patvirtina.

Šaltiniai redaguoti

  1. Fermat didžioji teorema(parengė Juozas Raulynaitis). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-02).